Skaitykite šiandien
 
arrow Skaitykite šiandien
arrow Internetiniai skaitiniai
arrow Straipsnių archyvas
arrow Paieška
arrow Konsultacijos
arrow Reklama
arrow Kontaktai
 
Paieška
Ieškoti
Laisvalaikis
Vardadieniai
Karijotas, Rimantė, Ipolitas, Zygfridas

Reklama

Darbas Alytuje
ltkatalogas.lt

Partneriai
Skaitykite šiandien
toliau2012-08-09  SpausdintiSpausdinti

Metalo ir ugnies sąjunga

Rasita ANDRUŠKEVIČIŪTĖ

Dar­bai, ku­riuo­se dar me­tus iš­lie­ka kū­rė­jo au­ra. Žmo­gus, ku­riam ne­sun­ku pa­dė­ti. Kū­rė­jas, ku­riam vi­si dar­bai vie­no­dai bran­gūs. Kal­vis, ku­riam jo ga­mi­nys – kaip iš­au­gin­tas ir pa­leis­tas į gy­ve­ni­mą kū­di­kis. Tai – liau­dies ama­ti­nin­kas An­drius Liau­kus.

 

 Andrius Liaukus: „Esu kiek moderniškesnis kalvis. Einu į darbą kaip į šventę. Ne veltui čia esu nuo penktos ryto. Geras darbas tas, kuris teikia malonumą ir pajamas.“ Zenono ŠILINSKO nuotr.

 

Šis ama­tas – šei­mos tra­di­ci­ja?

 

Ma­no mo­ky­to­jas bu­vo bro­lis Alo­y­zas Liau­kus. La­bai kruopš­tus, jo dar­bai to­bu­li. Maž­daug prieš 20 me­tų pa­si­sta­tė­me šias dirb­tu­ves ir taip po tru­pu­tį ėmiau do­mė­tis kal­vys­te. Dir­bu pa­na­šiai kaip bro­lis, bet kar­tais nuo jo gau­nu per na­gus. Pa­ba­ra, na pa­žiū­rėk, kaip­gi da­rai. Ir pa­gal­vo­ju, tik­rai, jis tei­sus.

 

Ke­le­tą me­tų dir­bo­me kar­tu. Pas­kui bro­lis iš­va­žia­vo į už­sie­nį ir li­kau vie­nas varg­ti kal­ve­lio var­ge­lio.

 

Da­bar mo­kau dirb­ti ir sa­vo sū­nų. Ka­dan­gi vi­si jau­ni žmo­nės im­lūs, gal­būt ir jis su­si­do­mės. Kar­tu va­ži­nė­ja­me de­monst­ruo­ti ama­tų.

 

At­skleis­ki­te se­no­vės ir šių die­nų kal­vių skir­tu­mus.

 

Lie­tu­va ne­tu­rė­jo tiek daug stam­baus me­ta­lo, o įpirk­ti ir­gi ne­ga­lė­da­vo, to­dėl vi­si kry­žiai bu­vo ka­la­mi iš plo­nų juos­te­lių. O da­bar tu­ri­me to­kio me­ta­lo, kad vos įma­no­ma įkal­ti. Se­no­vė­je bu­vo trys ke­tu­ri šė­pai (pa­dė­jė­jai). Kal­vis ro­dy­da­vo ku­rio­je vie­to­je, o jie kū­ju kal­da­vo.

 

Šių die­nų pa­dė­jė­jai – pneu­ma­ti­niai plak­tai. To­dėl ga­li dirb­ti vie­nas ir ne­truk­do­mas.

 

Yra prie­ka­las ir plak­tu­kas, ug­nis ir me­ta­las. Įkai­ti­ni ir dir­bi. Taip pat kaip ir se­no­vė­je. Tik anks­čiau nau­do­jo pa­čių ga­min­tą me­džio an­glį, o mes nau­do­ja­me ak­mens an­glį.

 

Jums kal­vys­tė tai...

 

...tai kū­ry­ba, ma­lo­nu­mas, po­mė­gis, dar­bas – vis­kas vie­na­me. Ei­nu į dar­bą kaip į šven­tę. Ne vel­tui čia esu nuo penk­tos ry­to. Ge­ras dar­bas tas, ku­ris tei­kia ma­lo­nu­mą ir pa­ja­mas.

 

Be vi­so to, tai sun­kus dar­bas.

 

Vie­ni im­lūs kom­piu­te­rių par­da­vi­nė­ji­mui, o ki­ti – ga­min­ti dar­bus, ku­rie tu­ri iš­lie­ka­mą­ją ver­tę. Pa­si­žiū­rė­ti į ma­no ga­mi­nius vi­siems la­bai gra­žu, bet kai pa­ban­do, tai sa­ko gal aš ei­siu, o tu čia kalk.

 

Įdo­miau­sia tai, kad jau­ni­mas at­ei­na ir klau­sia: čia ne ga­myk­lo­je ga­min­ta? O tu da­rai prie­šais jų akis...

 

Sun­ku ir dėl to, kad tu­riu ne tik kal­ti ran­ko­mis, bet ir ma­ty­ti ke­lis žings­nius į prie­kį, kas iš to iš­eis. Jei ne­ma­ty­siu, tuo­met tu­rė­siu skir­ti tris ke­tu­rias die­nas, kad per­da­ry­čiau. Rei­kia ge­rai ap­skai­čiuot. Nė­ra taip, kad dau­žai plak­tu­ku ir pats nu­stem­bi, jog kaž­kas iš­ėjo.

 

Kuo ski­ria­si kal­vys­tė nuo me­ni­nės kal­vys­tės?

 

Ga­li paimt ir at­kalt tie­sų vir­bą. Bū­da­vo kal­viai ko­lū­kiuo­se – iš­tam­pė me­ta­lą, ir vis­kas. Bet tu jį pa­gra­žink ir jis iš­eis me­niš­kas. Pa­ka­li­nėk, iš­tam­pyk, pa­suk į vie­ną, į ki­tą pu­sę...

 

Tai, kas ka­la­ma – me­niš­ko­ji pu­sė, o ki­ta – už­dar­bis.

 

Kuo ski­ria­si me­ni­nė kal­vys­tė nuo ki­tų me­no ša­kų?

 

Skir­tin­gai nuo dai­lės ar mu­zi­kos, čia yra il­gas pa­si­ruo­ši­mo pro­ce­sas. Vien tam, kad pra­dė­tu­mei dirb­ti, tu­ri ruoš­tis apie 40 mi­nu­čių: už­kur­ti žaiz­drą, pa­lauk­ti, kol įšils an­glys, me­ta­las. Jei už­ge­si­nai, tu­ri vėl tiek pat lai­ko lauk­ti. Dai­li­nin­kas ga­li už­tep­ti po­tė­pį ir ei­ti pa­rū­kyt, o aš, pra­dė­jęs dar­bą, ne­ga­liu at­si­trauk­ti tris ke­tu­rias va­lan­das.

 

Svar­biau­sia, da­ry­da­mas kaž­ką ma­žo, smul­kaus, tu ne­ga­li me­ta­lo pa­im­ti ran­ko­mis, tu­ri tam tik­ras pa­ties ga­min­tas rep­les. Be­veik vi­si įran­kiai yra ga­min­ti pa­ties ran­ko­mis, nes kiek­vie­nam dar­bui pa­si­ga­mi­ni ati­tin­ka­mus, ku­riuos vė­liau pri­tai­kai kaž­kam ki­tam.

 

Dvie­jų vie­no­dų ga­mi­nių ne­pa­da­ry­si­te. Tai kal­vys­tės pliu­sas ar mi­nu­sas?

 

Tai yra gro­žis. Pa­vyz­džiui, su­si­tik­tų dvi mo­te­rys su vie­no­dom rau­do­nom suk­ne­lėm, tai – bai­su. O to, ką pa­da­rė kal­vis, nie­kas ne­at­si­neš to­kio pa­ties, nes net ir taip pa­čiai pa­ga­min­ta ro­žė at­ro­do ki­taip. Už tai nie­kas ne­si­pyks ir bus tai­ka pa­sau­ly­je.

 

Ka­da pra­si­de­da Jū­sų dar­bo die­na?

 

Sau­lė pa­te­ka anks­ti. Ma­lo­nu kar­tu su ja at­si­kel­ti, kar­tu su ja pra­dė­ti dirb­ti. Ir su me­ta­lu. Per pie­tus šiek tiek pa­si­il­siu, o dar­bo die­ną bai­giu apie 19 va­lan­dą.

 

At­ėju­sios niū­rios žie­mos die­nos žmo­gų gniuž­do. At­si­ke­li – tam­su, iš­va­žiuo­ji – tam­su. Ne­ži­nai, die­na ar nak­tis. Vis­kas su­si­mai­šo. Žie­mą pra­de­du dirb­ti kiek vė­liau – apie 7 va­lan­dą. Ne­bent bū­na gra­ži sau­lė­ta die­na, tuo­met anks­čiau.

 

Ar ga­li kal­vis dirb­ti, ne­tu­rė­da­mas nuo­tai­kos, įkvė­pi­mo?

 

Tai šiek tiek vei­kia. Jei­gu dir­bi be įkvė­pi­mo, tuo­met sa­ve prie­var­tau­ji ir ga­mi­nys bū­na ne toks, ko­kio no­rė­jai. Ge­riau jau da­ry­ti kaž­ką ki­ta: ma­tuo­tis, brai­žy­ti. Ver­čiau iš­lauk­ti dvi tris, gal ir ke­tu­rias die­nas, kol at­ei­na ener­gi­jos pliūps­nis, kuo­met ma­lo­nu dirb­ti, vis­kas tie­siog lie­ja­si.

 

Žmo­nės at­ei­na ži­no­da­mi, ko no­ri?

 

Jei­gu at­ei­na su vi­zi­ja, tai man bū­na tik leng­viau. Ta­čiau jų idė­jas ko­re­guo­ju, nes tu­riu su­gal­vo­ti, kaip tai tech­no­lo­giš­kai įgy­ven­din­ti. Jei­gu žmo­gus ži­no, ko no­ri, tuo­met vis­kas įgy­ven­di­na­ma.

 

Ki­tiems pa­pie­ši, pa­ro­dai, sa­ko taip, kaž­kas to­kio. Ta­da iš to kaž­kas to­kio ban­dai iš­laužt, kad gra­žiai at­ro­dy­tų. Kad ne tik jam, bet ir man pa­čiam pa­tik­tų.

 

Kai at­ei­na be min­čių, pie­ši ant len­tos be­veik na­tū­ra­laus dy­džio brė­ži­nį ir ga­my­bos pro­ce­so me­tu ko­re­guo­ji, kei­ti, jei­gu žmo­gui kas nors ne­pa­tin­ka. Bet dar taip ne­bu­vo, kad kaž­kas ne­tik­tų (nu­si­spjau­na per pe­tį). Per tiek me­tų vien pa­žiū­rė­jęs ma­tai, ko žmo­gus no­ri.

 

Bū­na, at­ei­na ir pa­gei­dau­ja ki­čo. Su pas­ta­rai­siais net ben­drau­ti ne­si­no­ri. Pa­siū­lau jiems nu­va­žiuo­ti pas su­vi­rin­to­ją, nes tie­siog jau­čiu, kad ma­no ga­mi­nys jiems ne­tiks (juo­kia­si).

 

Kaip ple­čia­si klien­tų bū­rys?

 

Yra to­kių, ku­riems ap­dai­li­ni vi­są na­mą – in­ter­je­rą, eks­ter­je­rą. Jei­gu jiems vis­kas tin­ka ir pa­tin­ka – pa­pa­sa­ko­ja į na­mus už­su­ku­siems sve­čiams, taip dau­gė­ja klien­tų.

 

Ge­riau­sia re­kla­ma – ge­rai at­lik­ti ir žmo­nėms pa­tin­kan­tys dar­bai.

 

Ko­kie kal­vių dar­bai pa­tys po­pu­lia­riau­si?

 

Ko žmo­nėms rei­kia, tas ir bū­na po­pu­lia­ru. O jiems rei­kia vis­ko. Ant ka­pų da­ro­mos sau­lu­tės, kry­žiai – ak­muo ir me­ta­las de­ra. So­dy­bo­se – žva­ki­dės, sie­ty­nai, tu­rėk­lai, ži­di­nio įran­kiai ir ki­ta.

 

Da­ro­te ką nors vien sa­vo ma­lo­nu­mui?

 

Taip, nes tu­riu ruoš­tis pa­ro­doms. Da­bar esu pa­da­ręs nau­jus pen­kis še­šis pa­ro­di­nius dar­bus, se­ni jau pa­bo­dę. Kiek ga­li­ma žmo­nėms ro­dy­ti tą pa­tį?

 

Au­to­ri­nė pa­ro­da su­reng­ta maž­daug prieš ket­ve­rius me­tus. Da­bar pri­bren­do toks am­žius, kad su­mąs­čiau pa­da­ry­ti nor­ma­lią au­to­ri­nę pa­ro­dą.

 

Kur yra pir­mie­ji Jū­sų dar­bai?

 

Vie­ni pir­mų­jų ga­mi­nių yra na­mie. Tai sau­lė, su stik­lu vi­du­ry­je, maž­daug dvie­jų met­rų kry­žius. Jie man la­bai bran­gūs ir yra ne­par­duo­da­mi. Su­si­gy­ve­nę su ma­ni­mi. Va­ži­nė­ja tik į pa­ro­das. Kai kas nors su­si­do­mi, už­lanks­tau to­kią kai­ną, kad žmo­nės grei­tai at­šly­ja.

 

Ar ver­ti­na­mas kal­vio dar­bas?

 

Prieš dau­giau kaip de­šimt­me­tį bu­vo nuos­mu­kis, kai at­si­ra­do bliz­gu­čių. Žmo­nės pa­ma­to ir sa­ko – o jau gra­žu! Po me­tų ar dve­jų iš­me­ta tą daik­tą, at­ei­na ir pra­šo pa­da­ry­ti ge­rą, gra­žų. At­ga­vo žmo­nės sko­nį.

 

Kaip iš­lik­ti ori­gi­na­liam?

 

Pa­pras­čiau­siai da­ry­ti tai, kas tau pa­tin­ka, tu­rė­ti sa­vi­tą sti­lių ir ne­si­vai­ky­ti ki­tų sti­lis­ti­kos.

 

Ko rei­kia, kad pa­ga­min­tu­mė­te ge­rą, ko­ky­biš­ką, gra­žų ga­mi­nį?

 

Be ge­ros idė­jos, įran­kių ir sun­kaus dar­bo – no­ro jį pa­da­ry­ti.

 

Kas Jū­sų mū­za?

 

Hm, ge­ras. Ta, su ku­ria gy­ve­nu. La­bai įkve­pian­ti (juo­kia­si).

 

Ką ga­lė­tų pa­pa­sa­ko­ti Jū­sų kal­vė?

 

Oi, daug ga­lė­tų pa­pa­sa­ko­ti, daug... Anks­čiau bū­da­vo kal­vių su­si­ė­ji­mai. Su­si­rink­da­vo­me apie aš­tuo­nis, ben­drau­da­vom, pa­ba­lia­vo­da­vom...

 

Kal­viai da­li­ja­si sa­vo idė­jo­mis?

 

Da­li­ja­si sa­vo pa­ty­ri­mais. Nu­ė­jęs į pa­ro­dą ma­tai, ką ji­sai su­ge­ba, kaip dir­ba. Kiek­vie­no sti­lius skir­tin­gas.

 

Nė­ra kon­ku­ren­ci­jos?

 

Vi­sur ji yra. Ir mes su ta­vi­mi kon­ku­ren­tai. Iš­gy­ven­ti juk rei­kia.

 

Ne­pro­fe­sio­na­lo akis ga­li at­skir­ti meist­ro dar­bą nuo lie­ji­nio?

 

Lie­ji­niai at­ro­dys vie­no­dai, o kal­viš­kas dar­bas gal ir at­ro­dys pa­na­šiai, bet ne taip pa­čiai.

 

Yra žmo­nių, ku­rie ne­la­bai su­pran­ta. To­kiems pa­ro­dau ke­lią į „Bau­hof“, kur jie ras gra­žių daik­tų, kur vis­kas iš­lie­ta, vi­siems tin­ka. Aš to­kių da­ly­kų da­ry­ti ne­ga­liu. Tai, ką mes ka­lam, yra au­ten­tiš­ka ir ne­pa­kar­to­ja­ma, nes kiek­vie­nas įmu­ši­mas duo­da sa­vo, jo ne­at­kar­to­si.

 

Dar tu­ri­te ko mo­ky­tis?

 

Kiek­vie­ną kar­tą kal­da­mas mo­kai­si. Jei­gu žmo­gus sa­ko vis­ką mo­ku, tai jis ne­mo­ka nie­ko.

 

Kas ry­tą at­si­kė­lęs mo­kai­si, kaip iš­si­va­lyt dan­tis, nes vie­no­dai ko­ky­biš­kai to kas­kart ne­pa­da­rai.

 

Ka­da su­bręs­ta uni­ka­liau­sios min­tys?

 

Kai pa­bun­di an­trą tre­čią va­lan­dą nak­ties. Nu­si­pie­ši, ap­mąs­tai, kaip da­ry­ti. Ta­da trau­ki į kal­vę.

 

Ži­no­ma, to­kios min­tys bū­na už­si­rez­gu­sios prieš ke­le­tą die­nų ir nie­kaip ne­lei­džia ra­miai mie­go­ti, kol ne­pra­de­di da­ry­ti.

 

Bū­na to­kių dar­bų, kad no­ri­si mes­ti?

 

Kai ne­iš­ei­na, da­rai ki­taip. Kar­tais pa­lau­ki die­ną, pas­kui vėl su­grįž­ti.

 

Vie­ną ga­mi­nį nu­spren­džiau at­nau­jin­ti. Pa­si­žiū­rė­da­vau ir ma­ny­da­vau, kad ne­iš­eis ge­res­nis už esa­mą, to­dėl vis ati­dė­da­vau. Pra­sto­vė­jo sep­ty­ne­rius me­tus, kol su­bren­dau ir pa­da­riau.

 

Mies­tas ne­blaš­ko? Ne­no­rė­tu­mė­te įsi­kur­ti kai­me?

 

Ne. Čia daug ge­riau. Pa­kan­ka­mai ra­mu, ar­ti nė­ra gy­ve­na­mų­jų na­mų. Čia man vis­kas vie­to­je: nuo na­mų 15 mi­nu­čių ke­lio pės­čio­mis, me­ta­lai, an­glys čia pat, žmo­nės ži­no, kur ma­ne ras­ti.

 

Va­žiuok da­bar į kai­mą...

 

Įkai­tu­si ge­le­žis pa­si­duo­da kal­vio kū­jui. An­driaus Liau­kaus kū­ry­bi­nė­je dirb­tu­vė­je per trum­pą lai­ką ran­da­si še­dev­rai. Tai – pro­fe­sio­na­lu­mo ir pa­tir­ties sim­bo­lis.

 

* * *

* An­drius Liau­kus yra ku­ni­go Juo­zo Mont­vi­los pro­vai­kai­tis. Lie­pos 22 die­ną Liu­ba­ve bu­vo pa­šven­tin­tas kop­lyt­stul­pis, ku­rį da­rė 3 me­ni­nin­kai. Vie­nas jų – A.Liau­kus, nu­ka­lęs me­ta­li­nę sau­lu­tę.

* Ki­tas ku­ni­go Juo­zo Mont­vi­los at­mi­ni­mo įam­ži­ni­mo ren­gi­nys vyks jo tė­viš­kė­je – Nen­dri­niš­kių kai­me, Ma­ri­jam­po­lės sav., rug­sė­jo 6 die­ną nuo 14 va­lan­dos.

toliau2012-08-09  commSkaityti komentarus (0)


Apklausos
Apklausa
Ar skaitote "Alytaus naujienas"?
Taip
Ne
RezultataiRezultatai
Siulykite tema
Hello, World
commSiulyti temą
RENGINIAI
Renginių kalendorius
P A T K P Š S
 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  
Festivaliai ir didžiosios Šventės
Ieškoti


TOP 100