*

Skaitė dukra iš vadovėlio eilėraštį, o motina įsiminė tik vieną eilutę.

Kitą dieną, kai ėjo iš krautuvės ir žiūrėjo į medžius tikrindama, ar pumpurai nesprogsta, panoro prisiminti tą eilutę, bet nieko iš to neišėjo. Pradingo iš atminties, nors tu ką. Tada moteris ėmė pati ieškoti tos eilutės, dėliodama paprastus, bet šiltus žodžius vieną prie kito. Ir taip sudėliojo gal dešimtį eilučių, kurios nebuvo visiškai tokios kaip ta iš dukros vadovėlio, bet buvo smagu ir jas kartoti. Taip ir ėjo namo, nešdama duoną, druską, aliejų ir kitus pirkinius, apie kuriuos tose eilutėse nebuvo net užsimenama.

Policininkui Artūrui tokio vaizdo dar neteko matyti: pelė trilitriniame stiklainyje jautėsi kaip savo urvelyje ir tik prausėsi, tik švarinosi, nors ir taip jos kailiukas gražiai blizgėjo.

Pelė į stiklainį pakliuvo netyčia, kai Artūras, išėmęs iš jo visus raugintus agurkus ir jį šiek tiek praskalavęs, pastatė prie spintelės, kur laikė visokius jam reikalingus daiktus.

Sumanęs pelę nugalabyti, jau nešė trilitrinį į lauką, bet tada kilo noras pasižiūrėti, ką pelė gali veikti stiklainyje. Daug apie peles girdėjęs, bet iš arti jų nematęs Artūras nustebo įsižiūrėjęs, jog ji nėra tokia bjauri, kaip apie ją pasakojama. Peliukės judesiai buvo tiesiog žavūs, noras būti švariai atrodė nesuprantamas, o akelių blizgesys rodė jos susirūpinimą.

Dar nežinodamas, ką darys su pele toliau, Artūras įmetė į stiklainį nemažą duonos trupinį.

Žvirblių kaime, kai čia pradėta javų laukus purkšti visokiais chemikalais, beveik neliko, o štai mieste jų padaugėjo. Kur tik eisi, visur jie čirškauja. Ir turgavietėje skraido su balandžiais, ir prie krautuvių purpsi, ir vaikų žaidimų aikštelėse, ir gatvėse striksi, čirpsi visai netoli žmogaus kojų.

Žvirblis įskrido į Marytės buto balkoną ir ėmė lesti ten padžiautą varškės sūrį.

„Ir ką tu čia dabar sugalvojai?“ - garsiai paklausė Marytė.

Žvirblis, aišku, jau buvo nuskridęs ir jos negirdėjo.

„Taip tėvų augintas, toks pasaulio supratimas: jei kas padėta ir neuždengta, vadinasi, galima lesti.“

Pati sau atsakė. Ak, kad daugiau būtų tokių paukščių advokatų! Juk žmonės teismuose ne už sulestą trupinį, o už kruvinus darbus šitaip ir dar gudriau ginami.

Pasidėjo Jurgis prieš save ant vežimo seną balną ir nesurado minties, ką su juo daryti.

Balnas senutėlis, jau gerokai nusitrynęs, bet iš bėdos dar būtų galima uždėti arkliui ant nugaros. Nebejaunas arklys stovi tvarte, kedena šieną visą žiemą nieko neveikdamas, bet kartais būna reikalingas. Todėl ir balną lyg ir derėtų dar palaikyti.

Stojasi nuo vežimo ligotomis kojomis, pasiūbuoja, kad įtaikytų sąnario kaulus į tinkamas vietas, paskui piktokai nusišypso: „Na, ir kur jau tu nujosi?“

Išeina iš daržinės, pasižiūri į saulės apšviestus laukus, pasigroži pagirių kalvomis, kur jaunas arklius ganydavo. Regisi, visa tai lyg vakar buvo.

„Tegul tas balnas dar paguli…“

Bronius lapuočių miške, kur jau sniego buvo mažai likę, surado žydintį žalčialunkį. Pasigrožėjęs raudonais mažo krūmelio žiedais, ėmė pakaušį kasyti: kodėl jis taip skuba pirma visų žydėti? Spėjęs, jog šio gražuolio žiedai šilumos bijo, dėl viso pikto, eidamas iš miško, užsuko pas žolininkę Marę.

„Jo žiedai nuodingi, - paaiškino Marė. - Neuostyk ir kitiems patark nesusigundyti.“

Bronius jau buvo truputėlį pauostęs.

„Tai gerai, kad dar prie sniego pusnies žydi, kai žmonės be reikalo po mišką nesibaladoja, - pasidžiaugė žmogus. - O žvėrys tikriausiai žino, kad jo šakelių negalima kramtyti. Tai kodėl žmogui neduota taip protingai nuo kitų apsiginti?“