Pasirodo, viskas paprasta. Užtenka keliaujant su tarnybiniais reikalais ar savo malonumui iš lėktuvų persėsti kad ir į lėtesnį traukinį, autobusą ar automobilį, ir akimis regimi įspūdžiai smegenyse į vietas sustato visa tai, ką, rodos, iki tol intuityviai pasąmonėje supratai. Taip jau išėjo, kad per šešias pastarąsias savaites antžeminiu transportu nuvažiavau ne mažiau kaip penkis tūkstančius kilometrų. Galima sakyti - iš Maskvos į Briuselį ir atgal, su tarpinėmis stotelėmis Vilniuje. Pagrindinis šios mano akių (joms, žinia, nusispjauti į politinį korektiškumą) ekskursijų įspūdis: Lietuvos peizažas (taip pat ir mąstysenos) kur kas harmoningesnis su buvusios Sovietų Sąjungos erdvėmis nei su Europa.

Antai žinutė, nesulaukusi nacionalinės žiniasklaidos dėmesio bei komentarų. „Nuo 2019 m. sausio visuose naujuose pastatuose turės būti pagaminama tiek energijos, kiek juose suvartojama. Tai turėtų būti pasiekta tvarios energijos technologijų dėka - tokių kaip saulės baterijos, šilumos siurbliai, vėjo jėgainės. Už tokią ES direktyvos redakciją paskutinėje savo sesijoje prieš birželio 7 dieną įvyksiančius rinkimus balsavo Europos Parlamentas.“

Europos Komisija parlamentui buvo pateikusi švelnesnį direktyvos projektą. Jame šalys tik įpareigojamos pačios nustatyti pastatų energetinio efektyvumo gerinimo tikslus, o Europos Komisija - parengti bendrą pastatų energetikos efektyvumo skaičiavimo metodologiją. Be to, Europos Parlamento (EP) deputatai nepritarė Europos Komisijos siūlymui numatyti išimtį atostogų viloms. Direktyva nebus taikoma mažesniems kaip 50 kv. metrų ploto nameliams, taip pat religinės paskirties objektams, laikino pobūdžio pastatams, mažai energijos naudojančioms dirbtuvėms bei žemės ūkio paskirties, taip pat istorinės vertės pastatams, kuriuose energetinio efektyvumo priemonės neįmanomos iš esmės jų nekeičiant.

EP balsavimas dar nereiškia, kad būtent tokia direktyvos redakcija taps teisine norma. Tačiau balandžio 23 dieną parlamentarų parodytas entuziazmas (549 balsai „už“, 51 „prieš“, 26 susilaikė) neabejotinai reiškia, jog visoms Europos Sąjungos (ES) šalims privaloma direktyva bus labai artima tokiai dvasiai. Juolab jeigu šių metų pabaigoje (po pakartotinio referendumo Airijoje įsigaliojus Lisabonos sutarčiai) EP įgis svaresnių įgaliojimų, nei turėjo iki šiol, galima prognozuoti, kad po 10-15 metų Europoje visuose statomuose ar renovuojamuose pastatuose sudėtingos ir brangiai kainuojančios autonominio energijos aprūpinimo sistemos bus iš tikrųjų privalomos.

Tūkstančiai vėjo jėgainių Olandijoje, Belgijoje, Vokietijoje (ypač jos rytinėje dalyje), naujų namų stogai, kurių pagrindas ne šiaip modernios dangos, o stoglangių ir saulės baterijų kombinacija, liudija, kad šiose šalyse naujoji ES direktyva nesukels ne tik šoko, bet ir didesnės nuostabos. Ji ten tiesiog patvirtins logišką ir jau įprastą tvaraus energijos vartojimo ir atitinkamos gyvensenos stilių. Nors tenykštėje žiniasklaidoje apie tai rašoma nepalyginamai daugiau ir diskutuojama gyviau nei Lietuvoje.

Ką apie tai mano diduma lietuvių, tebegyvenančių namuose asbestiniu šiferiu dengtais stogais, tebėra mįslė. Įprasta sakyti, esą lietuviai yra „valstiečių tauta“, sunkiai priimanti naujoves. Jie kur kas ramiau susitaiko su šalia namų juodais dūmais rūkstančiais kaminais, tačiau žiniasklaidai kurpia technologiškai sudėtingas poveikio savo sveikatai istorijas, jeigu tik kaimynystėje atsiranda „spinduliais švysčiojanti“, „košmarų sapnus sukelianti“, „bioritmus trikdanti“ vėjo jėgainė. Juodus dūmus spjaudantys kaminai kur kas mielesni lietuvio širdžiai už gamtos neniokojančius vėjo malūnus. Nacionalinis nekilnojamojo turto rinkos paradoksas: Elektrėnų kaminas šalia esančių trobesių ir žemės sklypų kainas muša mažiau už vėjo jėgaines.

Artimiausios ateities energetikos politiką šioje šalyje taip pat nesunku nuspėti. Prisimenant, kad ritualinius politinius šokius aplink „Mažeikių naftą“ lietuviai trepsėjo veik dešimtmetį, greičiausiai neką trumpiau truks beprasmiai šamaniški ūbavimai aplink „Leo LT“ ar naujosios branduolinės jėgainės projektus. Taigi kada jau, reikalaujant ES, teks tikrovėje statyti namus su privalomai tvariomis „žaliosios energetikos“ sistemomis, sudėtingas ir brangias technologijas lietuviai neišvengiamai pirks Vakaruose (nes vietoje savo sukurtų technologijų Vakaruose galės pasiūlyti vien politinius užkeikimus). Ir dar labiau keiks Europą, žydus, gėjus, ir dar labiau sriūbaus dėl tariamai prievarta prarandamo nacionalinio identiteto, kurio esmė energetikoje - sovietiniai kaminai, energetikos monstrai ir monopolijos.

Dar niekada nebuvau toks eurooptimistas kaip dabar...