Visame pasaulyje paplitę grafitai Alytuje nebelaikomi menu ar gatvės kultūros dalimi - tai vis labiau erzinantis socialinis reiškinys. Nelegaliai, dažnai naktį paslaptingai atsirandantys užrašai daugelio miestiečių nedžiugina, o nukentėjusių pastatų savininkams ar institucijų vadovams tampa rūpesčiu, iš kur gauti pinigų keverzonėms uždažyti. Kas iš tikrųjų yra grafitai, kodėl paaugliai nesivaržo net dienos metu aerozoliniais dažais purkšti sienų ir kokios sankcijos gresia už tokio „meno“ propagavimą.

Piešėjai skelbia karą

Atsikūrus Lietuvos valstybei ir į šalį pliūptelėjus vakarietiškai kultūrai, laisvės ištroškusiam jaunimui saviraiškos forma tapo grafitai, vienų vadinami menu, kitų laikomi socialiniu reiškiniu, dar kitų -vandalizmu, chuliganizmu. Niujorke atsiradęs reiškinys neaplenkė ir Alytaus - atsiranda vis daugiau užrašų ant įvairių pastatų sienų, elektros skydinių, suoliukų, žaliuzių, durų, langų, skulptūrų ar net automobilių. Papiktinti ir nuostolių patyrę verslininkai nebeišmano, kaip kovoti su tokiais vandalizmo protrūkiais ir nespėja naikinti naujų teplionių.

Bene mėgstamiausia piešėjų vieta - Alytaus „Dainavos“ kino teatras. Jo direktorius Kęstutis Repečka nebesuskaičiuoja, kiek lėšų buvo panaudota keverzonėms uždažyti. „Ši problema mus kankina jau seniai. Pastaruoju metu beveik kas savaitę nuo miško pusės išpaišo kino teatro sienas“, - karčiai kalba K.Repečka.

Neseniai atsiradusį naują piešinį kino teatro darbuotojai užtepė dažais. Po kelių dienų atsirado dar vienas - užrašas „Nesipykstam“. Istorija pasikartojo - darbuotojai užrašą uždažė. Po kelių dienų pasirodė užrašas „Karas“. „Tokios teplionės nėra ir negali būti menas. Piešti reikia ant drobės, o ne ant sienų. Aš tokių dalykų nesuprantu. Norėčiau, kad už paauglių poelgius atsakytų tėvai ir nudažytų ne tik piešinį, bet visą pastatą“, - sakė K.Repečka.

Alytaus kino teatras „Dainava“ - ne vienintelis nuo grafitininkų nukentėjęs pastatas. Neapšviestus atokesnius statinius piešėjai savaip „pagražina“ įvairiais užrašais, kurių reikšmė suprantama tik jiems patiems. Vienas labiausiai subjaurotų pastatų - Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos siena. Bibliotekos direktorė Giedrė Bulgakovienė į tokias terliones žiūri neigiamai. „Manau, tai turtingų tėvelių vaikų darbas. Paprasti vaikai neturėtų už ką nusipirkti dažų, kurie yra brangūs. Visa mūsų pastato siena nuo gatvės pusės išterliota. Tai brangus dekoratyvinis tinkas, neturime lėšų toms paišalionėms panaikinti, be to, juk neuždažysi, reikėtų kviestis specialistus“, - pasipiktinimo neslėpė įstaigos vadovė.

Atakuoja ir verslininkus

„Dailininkų“ aukomis tampa ir nauji išpuoselėti statiniai, parduotuvių vitrinos. Ant parduotuvės „Drogas“ sienos humoristinį piešinį išpaišęs drąsuolis pasirašė: „Rap“. Vėliau parduotuvės darbuotojai tą užrašą nutrynė.

Nukentėjo ne tik kosmetikos, bet ir gyvūnų parduotuvė „Kakadu“. Jos savininkė Sonata Vereniūtė sako per daug nesirūpinanti ant nuleidžiamųjų žaliuzių išpieštomis keverzonėmis: „Nieko čia nepadarysi. Visame pasaulyje toks reiškinys pastebimas. Kokių nors priemonių imtis turėtų savivaldybė.“

Laisvalaikio praleidimo būdas

Piešėjai, išmarginę ne vieną Alytuje esantį pastatą, sako, kad grafitai jiems - ne tik aistra, laisvalaikio praleidimo būdas, bet ir ekstremalių pojūčių teikiantis užsiėmimas. Gnomaz slapyvardžiu prisistatęs grafitų piešėjas sako, kad piešti naktį, bijant, kad kas nors nepamatytų, yra malonu. „Piešiu aš ant apleistų pastatų sienų piešinius, o ne autografus“, - sako septyniolikmetis. Jis neslepia pasidarbavęs ir prie mokyklos. Pirmiausia nusipiešia eskizą, paskui ieško tinkamos sienos piešiniui. „Piešti ant sienos - brangus malonumas. Vien flakonėlis dažų kainuoja apie 20 litų, o gražiam piešiniui reikia bent šešių. Nesu mėgėjas išgerti, taupau pinigus ir perku dažus, man tai geriau nei vartoti alkoholį“, - teigia Gnomaz.

Kitas piešėjas, nedrįsęs išduoti net savo slapyvardžio, sako piešiantis su draugais: „Retai kada piešėjai „vandalina“ vieni. Dažniausiai susibūrę klanai. Mums malonu piešti, pasižymėti. Be to, kai yra pavojus, atsiranda ir adrenalino.“ Vaikino nuomone, valdžia turėtų pasirūpinti specialiomis vietomis ir leisti piešti legaliai. Tuomet esą atsirastų daugiau gražių piešinių, ne tik autografų, kuriuos aplinkiniai vadina keverzonėmis.

Miestiečiai netoleruoja

Gatvėje kalbinti įvairaus amžiaus alytiškiai buvo vieningi ir kategoriškai nusiteikę prieš statinių aprašinėtojus. Jaunesni gyventojai į bendraamžių išdaigas žiūri atlaidžiau ir sako, kad profesionaliai atlikti grafitai ant apleistų sienų iš tiesų puošia miestą, paįvairina viešąsias erdves. Pusamžė alytiškė Irena itin piktinosi rašinėtojų ant pastatų darbu ir juos vadino chuliganais: „Neturi jie ką veikti, kaip kokie šunys kampus žymi. Visas miestas nuo jų rankų nukentėjęs. Čia apie meną negali būti nė kalbos. Manau, policija tuo turėtų labiau rūpintis.“

Pensininkas Jurgis išgirdęs klausimą susiėmė už galvos ir piešėjams nepagailėjo riebių žodžių: „Ką jie daro? Koks čia menas gali būti? Tokius reikia į kalėjimą sodinti už tokius darbus. Daugiabutis, kuriame aš gyvenu, taip pat visas nurašinėtas blevyzgomis, kurių net suprasti ar perskaityti neįmanoma.“

Trisdešimtmetė Nijolė teigė, kad jai kai kurie piešiniai patinka: „Nematau nieko blogo, jei senas pastatas atgyja naujam gyvenimui. Iš kai kurių piešinių matyti, kad piešėjas yra menininkas, tačiau kai gražus, suremontuotas pastatas aprašomas neaišku kokiais ženklais, tai iš tiesų neatleistina, o ir žalos daug patiria verslininkai. Užjaučiu juos. Valdžia turėtų imtis kokių nors priemonių.“

Paauglė Ernesta noriai kalbėjo apie užrašus ir sakė, kad tai paauglių protestas prieš tėvus, valdžią: „Grafitai man labai gražu. Žinoma, tik užrašas, ir dar ne vietoj, didelio pasigėrėjimo nekelia, tačiau kur meniškai, įvairiomis spalvomis nupiešta labai gražu. Reikia turėti ypatingų sugebėjimų, kad sukurtum meniškus piešinius.“ Mergina neslėpė pažįstanti keletą piešėjų, kurie naktimis užsiima tokiais darbeliais.

Policija ir savivaldybė - bejėgės?

Alytaus miesto savivaldybės vicemerė Rima Rakauskienė pripažino, kad dar tik pradėta svarstyti, kaip sutramdyti piešėjus, plintančius nelyginant maras. „Manau, nesiginčysim, kad grafitai - viena meno rūšių. Tačiau kaip ne kiekvienas gali dainuoti operos scenoje, taip ir ne kiekvienas, įsigijęs flakonėlį dažų ir jais apipurškęs pastato sieną, gali manyti esąs dailininkas. Jeigu nedavė Dievulis talento kurti sienų piešinių, kuriuos galima laikyti meno kūriniais, tai ir negadink kitam žmogui ar įstaigai priklausančio turto. Ir vieta, ir kūrinio turinys turėtų būti parinkti taip, kad aplinkiniams keltų pasigėrėjimą. Ne mažiau svarbu susitarti su dekoruotinos pastato sienos ar tvoros savininku, antraip piešėjo veiksmus galima įvardyti kaip svetimo turto gadinimą, o tai jau nusikaltimas“, - savo poziciją išreiškė vicemerė.

Lietuvoje savivaldybės skiria milijonines lėšas grafitams panaikinti. Pasak R.Rakauskienė, miestas neturi lėšų cheminėms priemonėms grafitų piešiniams valyti. Jos manymu, veiksmingiausia būtų legalizuoti talentingųjų veiklą, o bendruomenei - demonstruoti aiškų nepakantumą sienų tepliotojams.

O kol kas paauglių neįstengia sustabdyti nei savivaldybė, nei policija, nei pastatų savininkai. Alytaus miesto ir rajono policijos komisariato organizacinio poskyrio specialistė Simona Ludavičiūtė sako, kad grafitų piešėjai yra gudrūs ir gerai informuoti, kur gresia pavojus būti pastebėtiems, dažniausiai jie pasirenka tamsų paros metą ir neapšviestas teritorijas. Tai patvirtino kalbinti grafitų piešėjai.

„Pastaruoju metu policija deda pastangas, kad sutramdytų pastatų sienų niokotojus, atlieka prevencinio pobūdžio darbą. Patruliuojantys pareigūnai nuolat tikrina neapšviestas teritorijas, atkreipia dėmesį į įtartinus asmenis. Policininkai, sulaikydami asmenis, ypač nepilnamečius viešosios tvarkos pažeidėjus, atkreipia dėmesį, patikrina, ar paaugliai neturi su savimi dažų flakonėlių. Radę aiškinasi, kokiu tikslu juos nešiojasi, kur naudoja“, - sako Alytaus miesto ir rajono policijos komisariato atstovė.

Grafitų piešėjas gali būti patrauktas atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 161 straipsnį (miestų ir kitų gyvenamųjų vietovių tvarkymo ir švaros taisyklių pažeidimas). Savivaldybių tarybų patvirtintų miestų ir kitų gyvenamųjų vietovių tvarkymo ir švaros taisyklių pažeidimas, taip pat miestų ir gyvenamųjų vietovių statinių tinkamos priežiūros taisyklių nesilaikymas užtraukia įspėjimą arba baudą iki dviejų tūkstančių litų, tačiau piešėjams tai nė motais.

Alytaus miesto savivaldybės vicemerė Rima Rakauskienė

„Manau, nesiginčysim, kad grafitai - viena meno rūšių. Tačiau kaip ne kiekvienas gali dainuoti operos scenoje, taip ir ne kiekvienas, įsigijęs flakonėlį dažų ir jais apipurškęs pastato sieną, gali manyti esąs dailininkas. Jeigu nedavė Dievulis talento kurti sienų piešinių, kuriuos galima laikyti meno kūriniais, tai ir negadink kitam žmogui ar įstaigai priklausančio turto. Ir vieta, ir kūrinio turinys turėtų būti parinkti taip, kad aplinkiniams keltų pasigėrėjimą. Ne mažiau svarbu susitarti su dekoruotinos pastato sienos ar tvoros savininku, antraip piešėjo veiksmus galima įvardyti kaip svetimo turto gadinimą, o tai jau nusikaltimas.“

Alytaus dailės mokyklos direktorius Redas Diržys

„Pirmiausia grafitai neturi nieko bendra su menu. Tai yra kultūrinis, globalus reiškinys, sietinas su pasipriešinimu valdžios institucijai. Čia estetikos taip pat nėra, žinoma, yra sienų grafitai, kurie į estetikos plotmę patenka, bet tai, apie ką mes kalbame, tai yra užrašai ant sienų, skydinių, šiukšlinių, neturi nieko bendra su estetika.

Kas tie grafitai? Grafitai - apie 1970-uosius Niujorke atsiradęs pasipriešinimas, įvardytas kaip kultūrinis-socialinis reiškinys. Juodaodžiai savo slapta daromais piešiniais priešinosi vietos policijos prievartai. Tai buvo tam tikra saviraiškos forma, užrašai, žymintys piešėjų teritoriją gyvenamuosiuose rajonuose, rodantys nepasitenkinimą. Pamenu savo pirmąją kelionę į Niujorką. Mane pasitiko šį miestą ne itin gerai žinantis žmogus, todėl pasiklydome ir turėjome pravažiuoti Pietų Brukliną - juodaodžių rajoną. Taigi man teko išvysti, kas yra grafitai, - didžiausios sienos nuo viršaus iki apačios išmargintos unikaliais piešiniais.

Grafitai pasižymi anonimiškumu. Kiekvienas piešinys - tai savita gatvės kultūros dalis. Tie, kurie taip išreiškia save, nenori, kad kažkas keistųsi, griūtų sena tvarka. Pirmos priemonės, kurios buvo naudojamos tokiems dalykams sutramdyti, - jėga ir prievarta. Tačiau tiems, kurie ryždavosi piešti, jos tapo stimulu, varomąja jėga reikštis dar labiau. Galiausiai tai virto analogiška kova, nelyginant kokia korida. Grafitų piešėjai - prieš policininkus ir valdžią.

1980-aisiais prasidėjo naujas etapas. Valdžia nusprendė kai kuriuos grafitų kūrėjus padaryti menininkais, kuriais sektų kiti šios kultūros propaguotojai. Paprasti gatvės menininkai tapo superžvaigždėmis. Vėliau ėmė kurtis meno galerijos, gatvės kūrėjai buvo pritraukiami į oficiozinę kultūrą. Už savo darbus žmonės gaudavo pinigų, todėl dalis tapdavo pripažintais menininkais, dalis pasilikdavo gatvės chuliganais. Žinoma, tokie veiksmai pasiteisino ir šiek tiek suvaldė tą reiškinį.

Alytuje piešinių ant sienų nebuvo labai daug. Bene ryškiausiai tai buvo galima pastebėti ant Alytaus dailės mokyklos pastato, kur tam tikras ratas žmonių reiškė savo mintis, žymėjosi teritoriją. Kai miesto valdžia nusprendė įvesti tvarką ir tam užkirsti kelią - baust, persekiot, gaudyt, tai tapo socialine problema. Manau, prievarta nesprendžia problemos. Rezultatus galima nesunkiai pastebėti - dabar pilnas miestas užrašų. Tuos, kurie savo piešiniais rodo nepaklusnumą, bandoma sutramdyti jėga. Valdininkai operuoja tokiomis sąvokomis kaip „estetika”, „menas”, „išraiška”. Kai visuomenei bandoma ką nors primesti, kyla pasipriešinimas. Kita vertus, kas valdininkus įgalioja spręsti, kas yra gražu? Kažkas savo politiniais sprendimais nustato, kokie turi būti pastatai. Visa tai žmogų daro aparatu. Kas nusprendė, kad įvairūs ženklai, reklama yra estetiška? Manau, apatinio trikotažo reklama labiau dirgina žmogų nei keiksmažodis ant sienos su gramatine klaida, nes už jo slepiasi gyvas žmogus, rašęs galbūt drebančia ranka. Kuo daugiau kovosime su užrašais ant sienų, tuo daugiau jų bus. Reikėtų kovoti su prievartos įsitvirtinimu mūsų visuomenėje, o viešosios erdvės turi tapti žmonių susirinkimų, bendravimo ir saviraiškos vieta.”