Po visą Lietuvą pasklidusių Alytaus išeivių padangėje - glukoidų interneto puslapyje (www.glukoidai.wordpress.com) sklando sparnuota frazė: „Šiandien Alytuje rasti alytiškį yra sunkiau nei Amerikoje indėną.”

Į prigimtinių alytiškių kastą Rasa Petkevičienė nepretenduoja, tačiau yra būtent ta - tikroji alytiškė, savąjį miestą suvokianti kaip tam tikrą dvasios tėvynę, jaučianti jai ne tik sentimentus, bet ir pareigą.

Jau tris dešimtis metų R.Petkevičienė dirba legendinio Alytaus daktaro Stasio Kudirkos vardu pavadintos ligoninės bibliotekoje. Pašnekovės kelią ženklina Dzūkijos sostinės medicinos istorijos, su ja susijusių asmenybių biografinės atodangos - tarsi patyrusio archeologo ranka nuo laiko dulkių nuvalytos datos, su moteriška intuicija ir meile perskaityti faktai. Negali nejusti, kokios svarbios šios atodangos pačiai autorei - lyg atskaitos taškas ir vertybių skalė, tokia ryški tarpukario inteligentų gyvenime ir nūdienos kontrastas.

Pasaulis - nuo tėvo pečių

- Rasa, papasakokite apie savo šeimą, kaip jos istorija susijusi su Alytumi?

- Mano senelis, mamos tėtė Martynas Abramavičius, buvo Metelių pradinės mokyklos vedėjas. 1941 metais jį kartu su močiute ir vaikais, kurių jauniausiam buvo vos pusantrų, ištrėmė prie Laptevų jūros, į mirties salą Trofimovką. Iš ten senelis nebegrįžo. Mano mamytė apie tėvų tremtį sužinojo Kauno geležinkelio stotyje. (Prieš vestuves ji išsiruošė aplankyti namiškių, norėjo jiems pristatyti būsimą vyrą, mano tėtę, juodu susipažino mokydamiesi Dotnuvos žemės ūkio akademijoje.) Verksmai, klyksmai, vagonų trinksėjimas... Vėliau sužinojo, kad ji taip pat buvo įrašyta į tremiamųjų sąrašą, močiutė pasakojo, kaip pusę kelio per visą vagoną šaukė: „Abramavičiūtė Birutė!” O paskui nutilo: „Ai, ne budem iskat…”

Mano vaikystė prabėgo Ūdrijoje. Norėdami išsaugoti tuščius senelių namus, juose apsigyveno tėvai. Užaugau senelio sodintame sode (tai buvo būdinga ano meto inteligentams, kaip ir Stasys Kudirka, senelis pirmiausia pasodino sodą): ripsono pepinai, auksiniai renetai... - iki šiol galiu atmintinai vardyti veisles, net iš Olandijos parsiveždavo retų sodinukų, niekur nebuvo tokių juodųjų serbentų kaip pas mus - vyšnios dydžio!

Mane labai veikė tėvų gyvenimai, nors jų bendras gyvenimas ir neišsipildė, bet vis tiek - įtakos man būta labai didelės. Per mamytės liniją buvau pririšta prie Alytaus, kur atvažiavome 1961-aisiais, baigiau mokyklą.

Esu labai panaši į tėtę: ir antropologiškai, ir psichologinė mano struktūra - viskas iš jo. Tėvelis man parodė pasaulį (sakydavo „panešiosiu ant kukurių”), jis buvo biologas, dirbo Žuvinto rezervate. Tėveliai buvo labai skirtingi: mama - konkreti (nors baigė prancūzų kalbą, mokykloje dėstė matematiką), praktiška ir be galo darbšti, tėvelis - gyvenimo teoretikas. Galėjo būti puikus mokslininkas, jei kiti laikai būtų buvę. Aš šeimoje buvau jauniausias vaikas, gal dėl to tokia mylima.

Mama ir dabar dar sako: „Tu buvai tėvo dukra!..”

- Sakoma, kad tai - laimės ženklas.

- Kaip čia dėl tos laimės... Jei dabar kas lieptų aprašyti gyvenimo kelią, nežinau, ar sugebėčiau, - gyvenimas mane tiesiog ištiko. Iš pradžių - kaip stebuklas (visa kas mane šitaip ištinka), vėliau - kaip suvokimas, kad, jeigu man tai skirta, vadinasi - dovana. Taip sau įprasminu gyvenimo turinį. (Taip pat ir blogus dalykus, kai jie ištinka, sakau, kad Dievulis nori su manimi rimtai pasikalbėti apie svarbius dalykus...)

- Visi ateiname iš savo vaikystės, kokius prisiminimus iš jos išsinešėte?

- Buvau fantazuotoja ir svajoklė, kai dukroms pasakoju - juoku netveria, dabar kažką panašaus vaikaičiai išdarinėja. Turėjau draugą - ugniaplaukį Gustaičio Joną, kaimyną, kuriam baisiai pavydėjau - vyresnis, eina į mokyklą... Laukdavau jo pasislėpusi milžiniškame bezų krūme, paskui iššokdavau ir apsimesdavau, kad, nešina balta išeigine mamytės rankine, grįžtu iš... baleto mokyklos.

Tais laikais(!) man nupirko triratį, bet Jonas, žaisdamas girtą traktorininką, jį sulaužė. Prisimenu, kaip su tėveliu paslėpėme jį dilgėlėse, kad paskui tyliai nuvežtume taisyti kaimo kalviui.

Mūsų namuose buvo labai kukli aplinka, bet didžiulė knygų spinta (akyse - „Karo ir taikos”, „Don Kichoto”, „Užburtos sielos” tomai), visą laiką įjungtas radijas. Gal dėl to, jau tada man rūpėjo „pasaulinis” reikalas. Atsimenu, labai verkiau, nes... „Čiombė užmušė Lumumbą” (juokiasi), o paskui primelavau Gustaičio Jonui, kad iš Maskvos tėvelis atveš skriaudžiamus negriukus ir mes kartu eisime į Ūdrijos mokyklą, sėdėsime viename suole. Negana to - į Ūdriją dar atvažiuos Robertino Loreti… Jį buvau įsimylėjusi ir, kur nors pasislėpusi, su visu užsidegimu plyšojau dainą: „Mama, aš laimės pasauly niekur tokios nemačiau…” O tėvelis, pristatydamas mane svečiams Žuvinte, vis sakydavo: „Čia - mano Raselė. Ji - dainininkė.” Tuo mane supykdydavo iki ašarų...

Mano vaikystės vasaros prabėgo Žuvinto rezervate, kur septynerius metus dirbo tėvelis Juozas Muraška. (Man iki šiol atrodo neteisinga, kai girdžiu sakant, kad iki amžiną atilsį Vytauto Nedzinsko Žuvinte nieko nebuvo.) Prisimenu Teofilį Zubavičių, gamtininką nuo Dievo, gamtos metraštininką Petrą Abukevičių, kuris tuo metu filmavo dokumentinį filmą „Iš dainų parskridę paukščiai”, su jo sūnumi Ramūnu išdykaudavome, pabėgdavome į palias...

Mano vaikystė, nors ir paženklinta netekčių, buvo labai graži ir turtinga. Neatsiejama jos dalis - gamta, kurioje užaugau. Tėvelis domėjosi gulbių adaptavimu tvenkiniuose, kartais jos likdavo žiemoti, reikėjo paukščius globoti. (Vieną praminiau Snieguole, tėvelis šią istoriją aprašė 1961 metais išleistoje knygoje „Žuvintas.”)

Viena gulbelė pas mus numirė, iki šiol prisimenu, kaip tėtė verkė...

Dvasinio gyvenimo vartus atvėrė mokytojas Algirdas Martinaitis

- Vidurinę mokyklą baigėte Alytuje. Ar teko sutikti jūsų gyvenime gilesnį pėdsaką palikusių asmenybių?

- Gal todėl, kad mėgau literatūrą, daug skaitė abu tėvai, knyga buvo neatsiejama mūsų gyvenimo dalis, didelę įtaką padarė lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai - Mikulevičius, vėliau - Algirdas Martinaitis, man atvėręs dvasinio gyvenimo vartus. Sužinojusi apie jo mirtį dienoraštyje užrašiau miniatiūrą: „Neištariu jūsų mirties.” Norėjau, kad perskaitytų ir kiti, kam brangus šio ypatingo žmogaus atminimas, todėl pirmą kartą peržengiau „Alytaus naujienų” redakcijos slenkstį. Kaip dabar prisimenu: redaktorius Romas Burba pakėlė rudas akis ir pasakė: „Jūs rašykit!..”

Šis padrąsinimas man buvo labai svarbus.

- Ar sunku buvo pasirinkti profesinį kelią?

- Tėvelis norėjo, kad studijuočiau mediciną, - primygtinai mane kuravo ta linkme, apgyvendino Kaune pas tokį pažįstamą docentą. Laikiau chemijos egzaminą Kauno medicinos institute, bet rezultato taip ir nesužinojau - viską mečiau ir parvažiavau namo. Niekada neprisimenu tėtės supykusio, o tada jis įsižeidė. Po metų nuvažiavau stoti į tuometinį VVU. Norėjau studijuoti lietuvių kalbą, tačiau išgąsdino konkursas. Pasirinkau bibliotekininkystę. Egzaminus išlaikiau gerai, todėl patekau į techninių bibliotekų specializaciją - mes net literatūros kurso neturėjome, mokėmės apie nuobodžias paieškos sistemas, žemės ūkio ir ekonomikos bibliografijas... Vienu žodžiu, įkritau kaip muselė į išrūgas.

Baigusi studijas kurį laiką dirbau Alytaus centrinėje bibliotekoje, pastate su liūtukais, iš to laikotarpio prisimenu, kaip į svečius užsukdavo Koškinas su mandolina ir tokius koncertus surengdavo (juokiasi)!

- Jūsų darbas Stasio Kudirkos ligoninės bibliotekoje neatsiejamas nuo „užklasinės” veiklos - kaupėte ir sisteminote jos istoriją. Kas paskatino?

- Į viešumą išėjau tik per Atgimimą. Jokiu būdu nebuvau sąmoninga patriotė, nors vaikystėje girdėjau daug močiutės pasakojimų apie tremtį, o mamytė mus migdydavo tokiomis „lopšinėmis”: „budeliai susėdę už raudono stalo” arba „enkavėdiste, ko taip dažnai tu mano tėviškę lankai”...

Studijų metais susirgau kažkokiu dvasiniu autizmu: man visiškai nelindo į galvą jokie ideologizuoti dalykai - marksizmai leninizmai, organiškai negalėjau pakęsti demonstracijų. Pradėjusi dirbti ligoninės bibliotekoje supratau, kad man visiškai svetimas renginių su džiaugsmu organizavimas Raudonajame kampelyje. Visa tai mane galutinai užrakino - visuomenine prasme, - o išlaisvino „perestroikos” spauda: „Ogoniokas”, „Novyj mir,” „Družba narodov” ir panašiai. Tarsi būtų prasidėjusi kokia vidinė grandininė reakcija - tiek atradimų!

Po Atgimimo atsivėrė daugybė autorių, atradau Michailą Bulgakovą, Vladimirą Nabokovą. Labai mėgau filosofinę literatūrą, krikščioniškuosius filosofus, Antaną Maceiną, Juozą Girnių, Stasį Šalkauskį. Atradau egzistencialistus - Martiną Heideggerį, Karlą Jaspersą, Sioreną Kierkegorą. Tai man buvo kaip antros studijos - visiškai asmeniškos ir su didžiausiu malonumu.

Tuo pačiu metu išėjau į viešumą ir su pirmuoju renginiu, skirtu „Varpo” 100-mečiui, jo pabaigoje pirmą kartą visi, susirinkę ligoninės salėje, sugiedojome Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę” - Lietuvos himną.

Ligoninės istorijos liudininkai - sustabdyti laike

- Su kokiomis mintimis pasitinkate savo darbo trisdešimtmetį?

- Su šviesiomis mintimis. Neseniai biblioteka persikėlė į naujas erdvias patalpas, įrengta elektroninė skaitykla, iš kurios gali patekti į pasaulinę medicinos informacijos erdvę, žymiausių pasaulio medicinos bibliotekų elektronines saugyklas, prieiti prie pilnų naujausių aukščiausios kokybės ir patikimumo medicinos tekstų. Atsirado vietos ir būsimam ligoninės muziejui. Birželio mėnesį prasidės įstaigos 90-mečio minėjimo renginių ciklas, ta proga bus atidengta atminimo lenta jos statytojams - architektui Stasiui Taškūnui ir gydytojui Povilui Narkui. Šie žmonės man labai rūpėjo... Toks paradoksas, netgi makabriška lemtis: Alytaus statytojas architektas Stasys Taškūnas mirė badu Jercevo sovietų koncentracijos stovykloje, su tūkstančiais kitų nelaimėlių buvo įmestas į šachtą, ant jų visų palaikų užstatytas miestas… Narkus - gydytojas iš pašaukimo, studijų metais buvęs aktyvus visuomenininkas, vienas žymios studentų medikų korporacijos „Fraternitas Lituanica” kūrėjų, pradėjęs gydytojo darbą atsisakė visuomeninės veiklos, pakluso pašaukimui ir visas jėgas bei gyvenimo aistrą atidavė sergančiam žmogui, kol pagaliau jo paties gyvenimas buvo paaukotas žmogaus sveikatai: lankydamas ligonius gydytojas užsikrėtė dėmėtąja šiltine ir mirė...

Šios atminimo lentos atsiradimas - lyg ir ilgamečio mano darbo pabaiga, duoklė žmonėms, kurie to tikrai nusipelnė. Galiu pasidžiaugti, kad Stasio Kudirkos ligoninės istoriją mes jau žinome („Kas žino praeitį - valdo ateitį”, - perskaičiau tokią George’o Orwello mintį, ji mane labai paguodė!), peržvelgę nueitą kelią galime geriau suvokti jos likimą ir galbūt pozityviau pakreipti ateitį.

- Galbūt turite minčių plačiau pasižvalgyti ir po Alytaus, ne tik jo medicinos, istoriją?

- Per ligoninės istoriją atradau daug įdomių, su platesniu istoriniu miesto kontekstu susijusių faktų. Turiu minčių tęsti šį darbą ir per mediciną pažvelgti į Alytaus inteligentijos gyvenimą, jo vertybinį pamatą, man tai labai įdomu, teko girdėti tokių detalių ir iš savo šeimos istorijos. (Mamytė pasakodavo, kad, veždamas ją bričkute iš Metelių į Alytaus gimnaziją naujiems mokslo metams, senelis vis rodydavo ganančius piemenukus ir sakydavo: „Prisimink, dukra, tu mokaisi šitų vaikų sąskaita!”) Mūsų šeimoje visada buvo pabrėžiama ir reikalaujama pagarbos paprastam (ne prastam) žmogui - ir jokios puikybės! To ir iš manęs reikalavo ir tėtė, pats rodydamas pavyzdį.

- Įkūrėte Stasio Kudirkos ligoninės muziejų, kuriame sukaupta daug vertingų eksponatų - ne tik kaip medicinos techninis paveldas, bet ir kaip istorijos ženklai - asmeniniai gydytojų daiktai ir panašiai. Kokią matote šio muziejaus ateitį?

- Medicinos informacijos centras su kultūriniu kontekstu - mažyčiu muziejėliu - tokią mano bibliotekos viziją lėmė baimė dėl surinktų eksponatų likimo, jei manęs čia staiga neliktų. Rodos, muziejus rado vietą po saule - šiai vizijai padėjo įsikūnyti absoliutus naujojo ligoninės direktoriaus Jurgio Krasnicko pritarimas tokiai idėjai.

O būsimą ligoninės muziejų pradėjau kaupti dar... Raudonajame kampelyje. Užrakinau ir tempiau viską, ką tik pavykdavo išgelbėti. Padėjo daugybė gerų žmonių, ypač esu dėkinga ligoninės energetikui Rimui Navikui, kuris visuomet man pašnibždėdavo, ką kuriame kampe ruošiasi išmesti, padėjo perkelti daiktus į naujas patalpas. Daug vertingų asmeninių daiktų dovanojo patys medikai bei jų artimieji. Be galo daug informacijos ir eksponatų atrado gydytoja Rita Kiguolienė. Pusė muziejaus - per jos atkaklumą.

Kol kas šiuos eksponatus tik sustabdžiau laike, savo eilės laukia aprašymai, tik tada daiktai prakalbės ir įgis tikrąją muziejaus eksponatų vertę.

„Kai ištinka tikri dalykai, prikelti gali tikra literatūra”

- Žinau, kad labai nemėgstate kalbėti apie asmeninius dalykus, bet vis dėlto?...

- Mano gyvenimo scenarijus neišsipildė (gal kartojau savo tėvų kelią?), bet rezultatas geras - turiu dvi dukras, kai kas jas laiko gražuolėmis. Vyresnioji Birutė baigė vadybą Kauno technologijos universitete, dirba draudimo bendrovėje draudimo eksperte. Jaunėlė Aušra - Seimo nario profesoriaus Narimanto Dumčiaus padėjėja, politikui pasirodė įdomi jos specialybė - teologija - ir pakvietė. (Jinai panašesnė į mane, pirmieji anūko, teologijos studentės sūnaus, žodžiai buvo „tlandecensija”, „aplėptis”, o įsijungęs kompiuterį sakydavo „paziūlėsim, ką naujo Belesnevicius laso” (juokiasi...)

Nenorėčiau daugiau asmeninių siužetų. Paliesiu tik pačią esmę: jau 15 metų esame drauge su dailininku Alvydu Petkevičiumi, susitikome kaip dvi atkąsto obuolio puselės, iš pradžių nustebome, paskui nudžiugome, o dabar mėgaujamės prabanga būti kartu…

- Gyvenimas Jums nešykšti išbandymų, kaip juos gražiai pavadinote - Dievulis kviečia rimtai pasikalbėti - kas jums yra atrama tais sunkiais momentais?

- Turbūt didžioji mano atrama visada buvo aukščiausios prabos literatūra. Kaip rašė Josifas Brodskis: „Nei gydytojas, nei angelas, nei juolab mylimasis ar giminė nekalbės tau šitaip paskutinę pralaimėjimo akimirką: tik slaugė ir poetas, iš patirties, taip pat ir iš meilės.” (Citata iš J.Brodskio esė „Įgyti šešėlio prielankumą”.)

Kiti stebisi: kaip galiu sunkiomis minutėmis skaityti tokias knygas? Esu įsitikinusi: kai ištinka tikri dalykai, prikelti gali tikra literatūra. (Gal ne tiek prikelti, kiek „užauginti”?) Pačią sunkiausią mano gyvenimo valandą mane „augino” šis Boriso Pasternako posmas: „No proidut takije troje sutok / i stolknut v takuju pustotu, / čto za etot strašnyj promežutok ja do Voskresenja dorostu” („bet praeis tokios trys dienos / Ir įstums į tokią tuštumą / kad per tą baisų tarpsnį / priaugsiu iki Prisikėlimo.” (Citata iš B.Pasternako eilėraščio „Magdalietė”)

Lėkšti tekstai man yra nepaskaitomi jokiu gyvenimo momentu. Kartais pykstu ant bibliotekų, kurios didžiuojasi: „Kiek turime lengvosios literatūros skaitytojų!” Man atrodo, tai - žmonių skurdinimas. Tegul perka knygynuose, o bibliotekose dirba specialistai, jie turi žinoti literatūros kokybę. Jei būtų mano valia, nepardavinėčiau kiniškų prekių ir nesiūlyčiau žmogui menkavertės knygos. Gyvenimas per trumpas žavėtis virtuviniais tekstais.

- Esate optimistė?

-Kvailo optimizmo neturiu, kiekvieną rytą su didelėm pastangom, lyg iš juostelių, statau naują gyvenimo namą ir einu į priekį. Be tikėjimo to nepajėgčiau. Gyvenimas yra dovana - kaip neprašant duodama, taip neklausiant ji gali būti atimta. Tai supranti ribiniais gyvenimo momentais, kai nubyra visi niekai, užpildantys tam tikras dvasios tuštumas. Įvairios ambicijos, puikavimasis prieš kitus. Turtas, prabangūs daiktai, gigantomanijos. Norėčiau, kad iš manęs nebūtų atimtos mėgstamos knygos, mylimi autoriai ir esminiai ryšiai su pačiais brangiausiais žmonėmis. Laimingas gyvenimas - žinia kvailiams, svarbus tik prasmingas gyvenimas. Kiekvienam žmogui privalu įsivardyti savojo gyvenimo prasmę. Jei žinosi, kodėl gyveni, ištversi bet kokį kaip.