arrow Skaitykite šiandien
arrow Internetiniai skaitiniai
arrow Straipsnių archyvas
arrow Paieška
arrow Konsultacijos
arrow Reklama
arrow Kontaktai
 
Paieška
Ieškoti
Laisvalaikis
Vardadieniai
Tautvilas, Eimantė, Kamilis, Ervinas

Reklama

Darbas Alytuje
ltkatalogas.lt

Partneriai
Skaitykite šiandien
toliau2017-12-30  SpausdintiSpausdinti

Alytaus rajono meras Algirdas Vrubliauskas: „Man ūkis – stabilumo ir stiprybės garantas”

Rita KRUŠINSKAITĖ

„Vie­na yra šne­kė­ti apie ūki­nin­ka­vi­mą, o vi­sai kas ki­ta, kai dir­bi pats ir su­si­du­ri su pro­ble­mo­mis“, – tei­gė Aly­taus ra­jo­no me­ras Al­gir­das Vrub­liaus­kas, tar­pu­sa­vy­je de­ri­nan­tis po­li­ti­ko veik­lą ir ūki­nin­ka­vi­mą.

„Užaugau kaime, todėl ūkio darbai ir rūpesčiai man nebuvo svetimi, man trūkdavo žemės artumo, tiek fiziškai, tiek emociškai“, – apie apsisprendimą ūkininkauti kalbėjo Alytaus rajono meras Algirdas Vrubliauskas.

 

A.Vrub­liaus­ko ūkis vi­du­ti­nio dy­džio, dau­giau nei 200 hek­ta­rų nuo­sa­vos ir nuo­mo­ja­mos že­mės. Plo­tai, iš­si­dės­tę Dau­gų, Pu­nios ir But­ri­mo­nių se­niū­ni­jo­se, kaip ir dau­ge­ly­je Dzū­ki­jos vie­to­vių, der­lin­gu­mu ne­pa­si­žy­mi.

 

„Ko­dėl, tu­rė­da­mas ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jo di­plo­mą, pa­si­rin­kau ne gy­vu­li­nin­kys­tę, o au­ga­li­nin­kys­tę? Au­ga­li­nin­kys­tės ra­mes­nis rit­mas. Žie­mą ga­li at­si­pa­lai­duo­ti, pail­sė­ti, o va­sa­rą prie ūkio dar­bų ne­si pri­riš­tas va­lan­dų ir mi­nu­čių tiks­lu­mu“, – sa­kė A.Vrub­liaus­kas.

 

Me­rui ūki­nin­kau­ti pa­de­da žmo­na Vi­da, sū­nus fi­nan­sų in­for­ma­ti­kas Ka­ro­lis ir moks­lei­vė duk­ra Lau­ra. Pas­ta­ruo­ju me­tu me­ras au­gi­na žie­mi­nius rap­sus, kvie­čius, žir­nius, 20 hek­ta­rų už­so­din­ta miš­ku. Jis tu­ri vi­są tech­ni­ką, rei­ka­lin­gą že­mei įdirb­ti ir der­liui nuim­ti, iš­sky­rus kom­bai­ną. Anks­čiau jį sam­dy­da­vo, o šie­met bu­vo iš­si­nuo­mo­jęs. Pas­ku­ti­nis di­de­lis pir­ki­nys, pa­si­nau­do­jus Eu­ro­pos Są­jun­gos (ES) pa­ra­ma, – ga­lin­gas ir uni­ver­sa­lus trak­to­rius JCB, pa­gal po­rei­kį ga­lin­tis bū­ti ir sunk­ve­ži­miu, ir trak­to­riu­mi.

 

Su­tei­kė sta­bi­lu­mą

„Už­au­gau kai­me, to­dėl ūkio dar­bai ir rū­pes­čiai man ne­bu­vo sve­ti­mi, man trūk­da­vo že­mės ar­tu­mo, tiek fi­ziš­kai, tiek emo­ciš­kai, – apie ap­si­spren­di­mą ūki­nin­kau­ti kal­bė­jo A.Vrub­liaus­kas. – 31 me­tų bu­vau iš­rink­tas ra­jo­no me­ru. Ge­riau su­si­pa­ži­nęs su po­li­ti­ko dar­bu, su­pra­tau, kad jis lai­ki­nas. O tu­rė­da­mas ūkį, vi­sa­da ga­lė­siu ja­me dirb­ti“, – tę­sė A.Vrub­liaus­kas.

 

Anot A.Vrub­liaus­ko, ūki­nin­ka­vi­mas jau se­niai ta­po jo po­mė­giu ir di­de­liu šei­mos biu­dže­to pa­pil­dy­mo šal­ti­niu, tad te­ko su­si­tai­ky­ti, kad va­sa­rą di­dži­ą­ją da­lį atos­to­gų ir sa­vait­ga­lius rei­kia pra­leis­ti triū­siant ūky­je. Jo ūky­je nuo­lat dir­ba tik vie­nas žmo­gus, o už­griu­vus dar­bų gau­sai, me­ras sam­do pa­gal­bi­nin­kus, daž­niau­siai pa­žįs­ta­mus ap­lin­ki­nius gy­ven­to­jus, or­ga­ni­zuo­ja tal­kas.

 

„Kaip ir dau­ge­liui ūki­nin­kų, taip ir man eg­zis­tuo­ja dar­bi­nin­kų pro­ble­ma. Jei anks­čiau be­veik vi­sus bu­vo ga­li­ma so­din­ti į trak­to­rių „Be­la­rus“, da­bar lai­kai pa­si­kei­tė, žmo­gus tu­ri mo­kė­ti val­dy­ti su­dė­tin­gą tech­ni­ką. Pri­puo­lan­tys ne­la­bai pa­dirbs“, – tei­gė ūki­nin­kau­jan­tis me­ras.

 

Sva­jo­ja apie avis

Pir­mą­sias ži­nias apie ūki­nin­ka­vi­mą il­ga­me­tis Aly­taus ra­jo­no va­do­vas ga­vo iš tė­vų, vė­liau jas pa­pil­dė sa­va pa­tir­ti­mi, kai dirb­da­mas ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­ju tu­rė­jo ne­di­de­lį ūke­lį. Ke­lio­li­ko­je nuo­sa­vų hek­ta­rų au­gi­no kvie­čių, ru­gių, kviet­ru­gių. Der­lių par­duo­da­vo tur­gu­je, Ši­lu­tė­je vei­ku­siai įmo­nei „Bio­fu­tu­re“, vež­da­vo į AB „Kau­no grū­dai“.

 

Ūkio plėt­rai me­rą įkvė­pė ku­ku­rū­zai, kai bu­vo itin ge­ros jų su­pir­ki­mo są­ly­gos ir ūki­nin­kai už šią kul­tū­rą gau­da­vo di­de­lį pel­ną. „Bū­tent ta­da ūkį iš­plė­čiau be­veik iki da­bar­ti­nio dy­džio, at­ei­ty­je di­de­lės plėt­ros ne­pla­nuo­ju. Įsi­gy­ju ar iš­si­nuo­mo­ju tik tą že­mės skly­pą, su ku­riuo ri­bo­ja­si ma­no že­mės, kad kon­so­li­duo­čiau ūkį“, – apie at­ei­ties pla­nus kal­bė­jo A.Vrub­liaus­kas.

Au­ga­li­nin­kys­tės ūkio plėt­ros me­ras ne­pla­nuo­ja, ta­čiau tu­ri sva­jo­nę – au­gin­ti bū­re­lį avių. Kol kas jo ūky­je vie­nin­te­liai gy­vū­nai – du ka­ti­nai ir du šu­nys.

 

Dar vie­na A.Vrub­liaus­ko sie­kia­my­bė – at­ei­ty­je gal­būt per­ei­ti prie eko­lo­gi­nės žem­dir­bys­tės.

 

Sun­kiau­si šie me­tai

Ne­pai­sant to, kad dau­ge­liui ūki­nin­kų šie me­tai bu­vo itin ne­pa­lan­kūs, A.Vrub­liaus­kas der­liu­mi ne­si­skun­džia.

 

„Der­lius už­au­go la­bai ge­ras – va­sa­ri­nių rap­sų pri­kū­liau po 4 to­nas iš hek­ta­ro, kvie­čių – po 6 to­nas ir dau­giau. Nė vie­nais me­tais ne­pa­vy­ko iš­au­gin­ti to­kio ge­ro der­liaus. Bė­da ta, kad ne­bu­vo ga­li­ma be­veik nie­ko ru­de­nį pa­sė­ti, lau­kų apar­ti. Vis­kas li­ko ki­tiems me­tams“, – vie­nu me­tu džiau­gė­si dėl ge­ro der­liaus ir ap­gai­les­ta­vo dėl ne­pa­lan­kių gam­tos są­ly­gų ūki­nin­kas.

 

Sun­kiau­si šie me­tai A.Vrub­liaus­kui bu­vo emo­ciš­kai, dėl dar­bi­nin­ko ne­tek­ties. „Jau­nas, 30 me­tų, tri­jų vai­kų tė­vas mi­rė stai­ga. Ne­ti­kė­ta mir­tis ma­ne la­bai su­krė­tė kaip žmo­gų, bu­vo net­gi ki­lę min­čių at­si­sa­ky­ti ūki­nin­ka­vi­mo“, – apie bū­ties tra­pu­mą pa­sa­ko­jo A.Vrub­liaus­kas.

 

Sėk­mę le­mia ži­nios

Anot A.Vrub­liaus­ko, ra­jo­ne do­mi­nuo­ja smul­kūs, apie 10 hek­ta­rų ūkiai. No­rint juo­se sėk­min­gai ūki­nin­kau­ti ir iš­lai­ky­ti šei­mą, rei­ka­lin­gos ži­nios. Jei kas gal­vo­ja, kad pa­sė­siu nu­pjau­siu, tai taip nė­ra. Ūki­nin­kau­jan­tis me­ras įsi­ti­ki­nęs, jog no­rint mak­si­ma­lių re­zul­ta­tų, rei­kia la­bai daug ži­nių. Jau­nys­tė šio­je sri­ty­je yra pri­va­lu­mas, ta­čiau ne ma­žiau svar­bu pa­tir­tis, iš­ma­ny­mas, rei­kia ži­no­ti, ka­da sė­ti, ka­da pjau­ti, tai­ky­ti nau­jas tech­no­lo­gi­jas, vyk­dy­ti mo­ni­to­rin­gą.

 

„Kai ku­riems ūki­nin­kams la­bai trūks­ta ži­nių. Ne vi­si su­vo­kia, kad rei­kia ne tik už­au­gin­ti, la­bai svar­bu ir sėk­min­gai par­duo­ti. Reikš­min­ga ir san­dė­lia­vi­mo pro­ble­ma. Ra­cio­na­liai tvar­kan­tis, pa­si­nau­do­jant ES pa­ra­mo­mis, ga­li­ma vi­sai ne­blo­gai gy­ven­ti iš že­mės ūkio“, – pa­brė­žė A.Vrub­liaus­kas, daž­nai su­si­tin­kan­tis su ra­jo­no ūki­nin­kais ir ra­gi­nan­tis juos da­ly­vau­ti ES re­mia­mo­se pro­gra­mo­se.

 

„Džiau­giuo­si už tuos ūki­nin­kus, ku­rie ne kar­tą pa­si­nau­do­jo ES pa­ra­ma, ta­čiau liūd­na dėl tų, ku­rie ne­pa­ren­gė nei vie­no pro­jek­to ES pa­ra­mai gau­ti“, – kal­bė­jo A.Vrub­liaus­kas, įsi­ti­ki­nęs, kad tai di­di­na so­cia­li­nę at­skir­tį.

 

Trūks­ta vie­nin­gu­mo

Dau­ge­lis ūki­nin­kų skun­džia­si, esą nė­ra vals­ty­bi­nės že­mės ūkio po­li­ti­kos. A.Vrub­liaus­ko, esan­čio ir ūki­nin­ku, ir val­džios at­sto­vu, nuo­mo­ne, ji yra, tik gal­būt stin­ga sta­bi­lu­mo, nuo­sek­laus ir iš­min­tin­go po­žiū­rio į at­ei­tį. Trūks­ta pa­ta­ri­mų ūki­nin­kams, val­džia tu­ri at­sa­kin­gai prog­no­zuo­ti, į ku­rią pu­sę pa­sau­lis suk­sis, ko­kias ga­li­my­bių ni­šas ga­li­ma nu­ma­ty­ti.

 

„Ūki­nin­kai tu­ri su­pras­ti, kad ne­ga­li­ma vis­ko ti­kė­tis tik iš val­džios, daug veiks­min­ges­nis ir ge­res­nis re­zul­ta­tas bū­na, kai pats žmo­gus pri­si­de­da, tai ska­ti­na la­biau rū­pin­tis ir tau­so­ti, ką įgi­jo, su­kū­rė. Tie lai­kai, kai vis­ką bu­vo ga­li­ma gau­ti už „ačiū“, pra­ėjo. Ir ES prak­ti­ka ro­do, kad žmo­nės pa­tys tu­ri pri­si­dė­ti prie sa­vo ge­ro­vės kū­ri­mo“, – sa­kė A.Vrub­liaus­kas.

 

Me­ras įsi­ti­ki­nęs, kad ūki­nin­kai, siek­da­mi ap­gin­ti sa­vo in­te­re­sus, tu­rė­tų bū­ti vie­nin­ges­ni, o ne šū­kau­ti, jog nie­kas nie­ko ne­da­ro, ne­pa­de­da: „Žem­dir­biai tu­ri su­pras­ti, kad rei­ka­lau­da­mi po­ky­čių, kal­bė­da­mi su Vy­riau­sy­be, pa­tys tu­ri bū­ti ak­ty­vūs ir su­si­tel­kę. Dau­ge­lis no­ri, kad jų tei­sėms kaž­kas at­sto­vau­tų, bet ne­no­ri jung­tis į ūki­nin­kų są­jun­gą. No­rint lem­ti vals­ty­bi­nę že­mės ūkio po­li­ti­ką, rei­kia aso­ci­juo­to rim­to vei­ki­mo, dėl to mes, ūki­nin­kai, ir pra­lo­šia­me. Prieš kri­ti­kuo­da­mi tu­ri­me pa­žiū­rė­ti, ar tik­rai vis­ką pa­da­rė­me, kad bū­tų ge­riau, kad mus gir­dė­tų, kad kai­nos ati­tik­tų įdė­tą dar­bą ir ne­šo­ki­nė­tų.

 

Kad ūki­nin­kams trūks­ta vie­nin­gu­mo, pa­ro­dė ir šią va­sa­rą pa­ašt­rė­ju­si me­lio­ra­ci­jos pro­ble­ma. Sa­vi­val­dy­bė, no­rė­da­ma pa­gel­bė­ti ūki­nin­kams, me­lio­ra­ci­jai skir­tų pi­ni­gų ne­iš­da­li­jo at­ski­riems ūki­nin­kams, bet pa­siū­lė steig­ti aso­cia­ci­jas ir prie rei­ka­lin­go fi­nan­sa­vi­mo pri­si­dė­ti 10 proc. sa­vų lė­šų, kad nau­da bū­tų ne vien­kar­ti­nė, ja bū­tų ga­li­ma nau­do­tis bent ke­le­rius me­tus.

 

Liūd­niau­sia, kad da­lies ūki­nin­kų ir to­kia pa­ska­ta ne­su­vie­ni­jo, jie ne­su­ge­bė­jo ras­ti maž­daug po 150 eu­rų kiek­vie­nas. To­dėl pa­ra­mos vi­sai ne­ga­vo.“

 

Re­vo­liu­ci­jų ne­rei­kia

„Kad si­tu­a­ci­ja že­mės ūky­je keis­tų­si į ge­rą, pir­miau­sia tu­rė­tų keis­tis žmo­nių mąs­ty­mas. Di­de­lių re­vo­liu­ci­jų ne­rei­kia, tarp­tau­ti­niu ly­giu mes vi­sai ne­blo­gai at­ro­do­me“, – tvir­ti­no A.Vrub­liaus­kas.

Jo nuo­mo­ne, la­bai trūks­ta ko­o­pe­ra­ci­jos, da­bar esą kiek­vie­nas no­ri tu­rė­ti vis­ką sa­vo. Ta­čiau rei­kia daug in­ves­tuo­ti, o pas­kui tech­ni­ka sto­vi ne­pa­nau­do­ta, il­gai ne­at­si­per­ka. „Gal ko­o­pe­ra­ci­ja žmo­nes vis dar gąs­di­na nuo ko­lek­ty­vi­za­ci­jos lai­kų“, – svars­tė ūki­nin­kas.

 

Pa­sak ūki­nin­kau­jan­čio me­ro, su­de­rin­ti ūki­nin­ka­vi­mą ir po­li­ti­ko veik­lą nė­ra leng­va. „Ko ge­ro, po tiek me­tų, pra­leis­tų ak­ty­vio­je po­li­ti­ko­je, ma­ny­je do­mi­nuo­ja po­li­ti­kas, ta­čiau bū­na si­tu­a­ci­jų, kai vir­šų ima ūki­nin­kas, ta­da su­si­da­ro die­nų, nors per­si­plėšk“, – juo­ka­vo Aly­taus ra­jo­no me­ras A.Vrub­liaus­kas.

toliau2017-12-30  commSkaityti komentarus (2)


Apklausos
Apklausa
Ar skaitote "Alytaus naujienas"?
Taip
Ne
RezultataiRezultatai
Siulykite tema
Hello, World
commSiulyti temą
RENGINIAI
Renginių kalendorius
P A T K P Š S
 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  
Festivaliai ir didžiosios Šventės
Ieškoti


TOP 100