arrow Skaitykite šiandien
arrow Internetiniai skaitiniai
arrow Straipsnių archyvas
arrow Paieška
arrow Konsultacijos
arrow Reklama
arrow Kontaktai
 
Paieška
Ieškoti
Laisvalaikis
Vardadieniai
Gailigedas, Gunda, Raimundas

Reklama

Darbas Alytuje
ltkatalogas.lt

Partneriai
Skaitykite šiandien
toliau2017-12-30  SpausdintiSpausdinti

Kodėl trisdešimtmečiam vicemerui svarbi bendraamžių ir jaunesnių žmonių nuomonė?

 

Šian­dien, gruo­džio 30-ąją, Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės me­ro pa­va­duo­to­jas Taut­vy­das Ta­mu­le­vi­čius šven­čia 30-ąjį gim­ta­die­nį. Dzū­ki­jos sos­ti­nė to­kio jau­no vi­ce­me­ro dar nė­ra tu­rė­ju­si.

Pir­mą­kart jis iš­rink­tas į šios ka­den­ci­jos mies­to sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bą pa­gal vi­suo­me­ni­nio rin­ki­mų ko­mi­te­to „Aly­taus pi­lie­čiai“ kan­di­da­tų są­ra­šą. Ir iš kar­to di­de­lis po­li­ti­nis šuo­lis. Iki tol Taut­vy­das dir­bo pro­gra­mos „Kurk Lie­tu­vai“ pro­jek­tų va­do­vu, Švie­ti­mo mai­nų pa­ra­mos fon­de ko­mu­ni­ka­ci­jos spe­cia­lis­tu.

 

Dirb­da­mas vi­ce­me­ru jis ir to­liau mo­ko­si. Aly­taus ko­le­gi­jo­je bai­gęs įstai­gų ad­mi­nist­ra­vi­mo, Vil­niaus uni­ver­si­te­te – žur­na­lis­ti­kos, An­gli­jos Bed­ford­šy­ro uni­ver­si­te­te – re­kla­mos ir rin­ko­da­ros ko­mu­ni­ka­ci­jų stu­di­jas, jis da­bar sie­kia po­li­ti­kos ir me­di­jų ma­gist­ro laips­nio Vil­niaus uni­ver­si­te­to Tarp­tau­ti­nių san­ty­kių ir po­li­ti­kos moks­lų ins­ti­tu­te.

Taut­vy­dą pa­kal­bi­no­me jau­nat­viš­ko ju­bi­lie­jaus pro­ga.

 „Jeigu norime, kad miestas augtų, o ne po truputį išsivaikščiotų, būtent jaunų žmonių nuomonė yra itin svarbi ir į ją svarbu atsižvelgti“, – sako vicemeras Tautvydas Tamulevičius.

– Jū­sų am­žiaus žmo­nės ne­la­bai do­mi­si po­li­ti­ka, ne­ma­ža da­lis net iš to­lo jos kra­to­si. Ko­dėl pa­si­rin­ko­te po­li­ti­ko ke­lią?

 

Pa­ra­dok­sa­lu, kad jau­ni žmo­nės ne­si­do­mi po­li­ti­ka, nors bū­tent mums ji yra ak­tu­a­liau­sia, – mes il­giau­siai ma­ty­si­me val­džios pri­im­tų spren­di­mų nau­dą ar ža­lą. Man po­li­ti­ka nie­ka­da ne­bu­vo to­li­ma sri­tis, stu­di­ja­vau ir dir­bau žur­na­lis­tu, vė­liau už­si­ė­miau rin­ko­da­ra, kas taip pat yra moks­las apie idė­jų sklai­dą. O pra­smin­giau­sios idė­jos ir pra­smin­giau­si dar­bai ku­ria ben­drą gė­rį vi­suo­me­nei.

 

Aš bū­tent tai ir sten­giuo­si da­ry­ti.

 

– Kaip ma­no­te, ko­dėl tie­sio­giai me­ru iš­rink­tas Vy­tau­tas Gri­ga­ra­vi­čius bū­tent Jums pa­siū­lė tap­ti vi­ce­me­ru ir dar ku­ruo­ti Aly­tui la­bai svar­bias ver­slo ir mies­to in­fra­struk­tū­ros sri­tis?

 

– Šis klau­si­mas tik­rai ne man, bū­tų ne­gra­žu spe­ku­liuo­ti. Bet ne­iš­dy­gau iš nie­kur. Rin­ki­muo­se daug dir­bau su pro­gra­ma ir tais pla­nais, ku­rie lai­mė­jus rin­ki­mus vir­to re­a­ly­be.

 

Ma­tyt, lo­giš­ka, kad tie žmo­nės, ku­rie pla­na­vo, ga­vo ga­li­my­bę vi­sa tai įgy­ven­din­ti.

 

Iš­var­dy­ki­te tris svar­biau­sius mies­tui dar­bus, ku­riuos Jums pa­vy­ko pa­da­ry­ti dir­bant vi­ce­me­ru.

 

– Čia bū­tų svar­bu pa­mi­nė­ti, kad po­li­ti­ko­je po vie­ną jo­kie dar­bai ne­vyks­ta, bū­ti­nas gy­ven­to­jų ir ki­tų po­li­ti­kų pa­lai­ky­mas, jog idė­jos virs­tų re­a­ly­be.

 

Bet ga­liu įvar­dy­ti tai, kuo di­džiuo­juo­si la­biau­siai.

 

Nu­me­ris vie­nas – Pra­mo­nės par­ko plėt­ra. Pir­mą­kart mies­tas in­ves­tuo­ja į tai, kas at­si­pirks, ir jau ma­to­me re­zul­ta­tus. Pa­vyz­džiui, su­tar­tis su „So­fa Brands“ dėl nau­jos įmo­nės sta­ty­bos Pra­mo­nės par­ke. Čia yra svar­biau­sia, ką ga­li­ma nu­veik­ti no­rint pa­keis­ti il­ga­lai­kes mies­to ten­den­ci­jas, – tie­sio­gi­nės in­ves­ti­ci­jos tu­ri di­din­ti vi­du­ti­nį at­ly­gi­ni­mą ir kur­ti nau­jas dar­bo vie­tas. Be dar­bo vie­tų vi­sa ki­ta ne­ten­ka pras­mės. No­rė­tų­si tam skir­ti dar dau­giau lė­šų, gal­būt pa­vyks at­ei­nan­čių me­tų biu­dže­te.

 

Ant­ras da­ly­kas – dau­giau skaid­rių ir prin­ci­pin­gų spren­di­mų. Čia ga­li­ma pa­mi­nė­ti ši­lu­mos kai­nos ma­ži­ni­mo pe­ri­pe­ti­jas ar pa­reng­tą žvy­ruo­tų gat­vių tvar­ky­mo stu­di­ją. Sky­rė­me tam pa­kan­ka­mą pri­ori­te­tą ir fi­nan­sa­vi­mą, kad bū­tų pa­siek­ti re­zul­ta­tai, ku­rie di­di­na tei­sin­gu­mo jaus­mą ben­druo­me­nė­je ir už­ker­ta ke­lią vi­so­kiems ne­aiš­kiems su­si­ta­ri­mams, pro­tek­ci­joms ir ko­rup­ci­niams epi­zo­dams, ku­riais mies­tas skam­bė­jo anks­čiau.

 

Tre­čias da­ly­kas – ben­druo­me­nę įtrau­kian­čios ini­cia­ty­vos. Rie­du­ti­nin­kų aikš­te­lė Jaunimo parke, mu­zi­kos in­stru­men­tai Mies­to so­de, eko­no­mi­kos ar pa­sau­lio aly­tiš­kių fo­ru­mai, pro­jek­tų pri­sta­ty­mai gy­vai ir ki­tos prie­mo­nės po tru­pu­tį lei­džia di­des­nei da­liai žmo­nių įsi­trauk­ti į spren­di­mų pri­ėmi­mą ir ska­ti­na gal­vo­ti apie šį mies­tą kaip apie mū­sų vi­sų ben­drą at­sa­ko­my­bę.

 

Kas daž­niau­siai nu­vi­lia Jū­sų dar­be?

 

Ne vi­si žmo­nės į po­li­ti­ką at­ei­na var­dan ben­dro tiks­lo, to­kiais at­ve­jais sun­ku tar­tis dėl to, ką mies­te nu­veik­ti yra svar­biau­sia, nes ver­ty­bės iš­si­ski­ria. Yra kaž­kiek ir as­me­ni­nių in­te­re­sų: ar per dir­ban­čius gi­mi­nai­čius, ar per ki­tas pa­žin­tis, tu­ri­mas įmo­nes ir pa­na­šiai.

 

Šie mo­men­tai, bū­na, nu­vi­lia. Ir čia la­bai pra­vers­tų di­des­nis vi­suo­me­nės do­mė­ji­ma­sis po­li­ti­ka ir po­li­ti­kais. Tuo­met bū­tų la­bai su­dė­tin­ga kaž­kam vaiz­duo­ti he­ro­jų, kai iš tie­sų ne­ku­ri jo­kios pri­dė­ti­nės ver­tės.

 

– Ar to­kį dar­bą įsi­vaiz­da­vo­te Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bo­je?

 

Iš es­mės vis­kas yra la­bai pa­na­šu į tai, ko ti­kė­jau­si. Ka­dan­gi po­li­ti­ka vi­sa­da do­mė­jau­si, ma­čiau, ko­kios dis­ku­si­jos, pro­ce­sai vyks­ta ša­ly­je ir mies­te. Ry­žau­si pa­ban­dy­ti įneš­ti sa­vo in­dė­lį ir pa­da­ry­ti kaž­ką ge­riau. Ma­nau, kad tai pa­vy­ko. Ma­tau sa­vi­val­dy­bė­je pra­leis­tų me­tų pras­mę.

 

– Ko­kį įsi­vaiz­duo­ja­te Aly­tų po dve­jų ar de­šim­ties me­tų?

 

– Po dve­jų me­tų, kai baig­sis ši mies­to ta­ry­bos ka­den­ci­ja? Jau da­bar ma­to­me, kad ge­rė­ja tie­sio­gi­nių už­sie­nio in­ves­ti­ci­jų ir nau­jų įmo­nių tūks­tan­čiui gy­ven­to­jų ro­dik­liai, ne­dar­bas bus ke­liais pro­cen­tais ma­žes­nis nei bu­vo. Ti­kiuo­si, jau bū­si­me įgy­ven­di­nę dar dau­giau mies­to ben­druo­me­nę tel­kian­čių ini­cia­ty­vų, ir aly­tiš­kiai bus reik­les­ni, ak­ty­ves­ni, la­biau įsi­trau­kian­tys į tai, kaip tu­ri bū­ti tvar­ko­ma­si Aly­tu­je.

 

O koks Aly­tus bus po de­šim­ties ar dau­giau me­tų? Ga­liu pa­pa­sa­ko­ti, kaip no­rė­čiau, kad mies­tas at­ro­dy­tų. Jį ma­tau kaip spor­tiš­kų, ben­druo­me­niš­kų žmo­nių gy­ve­ni­mo vie­tą. Iš­vys­ty­tos jung­tys su Kau­nu ir Vil­niu­mi leis spe­cia­lis­tams, ku­rie ne­ga­li sa­vęs re­a­li­zuo­ti Aly­tu­je, dirb­ti di­džiuo­siuo­se mies­tuo­se, o gy­ven­ti čia. Ko­dėl čia? Čia bus la­biau rū­pi­na­ma­si vai­kų ir su­au­gu­sių­jų moks­lu, lais­va­lai­kiu, ge­res­nis kai­nos ir pa­slau­gos ko­ky­bės san­ty­kis.

 

Vi­sa­da bus žmo­nių, ku­rie va­žiuos ieš­ko­ti lai­mės į Niu­jor­ką, bet sa­vo did­mies­tį ga­li su­si­kur­ti ir Aly­tu­je, – to­kį, ku­ria­me po dar­bo ga­li nu­ei­ti pa­plau­kio­ti, ku­ria­me vai­kai tu­ri dau­giau ga­li­my­bių gau­ti as­me­ni­nį mo­ky­to­jų ar tre­ne­rių dė­me­sį, taip ga­li la­biau at­si­skleis­ti.

 

Kas di­džiau­si Jū­sų, kaip vi­ce­me­ro, pa­ta­rė­jai?

 

– Man la­bai leng­va apie mies­tą ne­už­si­čiau­piant va­lan­dų va­lan­das kal­bė­ti, bet ne­bū­ti­nai ma­no ar­ti­mie­siems tas yra tiek pat įdo­mu kiek man.

Man pa­tin­ka tar­tis, nuo­mo­nės klaus­ti ben­dra­am­žių ar dar jau­nes­nių už ma­ne žmo­nių, ku­rie da­bar ar ar­ti­miau­sio­je at­ei­ty­je pri­ims spren­di­mą, kur gy­ven­ti. Jei­gu no­ri­me, kad mies­tas aug­tų, o ne po tru­pu­tį iš­si­vaikš­čio­tų, bū­tent jau­nų žmo­nių nuo­mo­nė yra itin svar­bi ir į ją svar­bu at­si­žvelg­ti.

 

– Jūs, kaip vi­ce­me­ras, at­si­sa­kė­te sa­vi­val­dy­bės ski­ria­mo tar­ny­bi­nio trans­por­to, dar­bo rei­ka­lais nau­do­ja­te nuo­sa­vą trans­por­tą, o sa­vi­val­dy­bė kom­pen­suo­ja iš­lai­das už ku­rą. Ko­dėl taip pa­si­el­gė­te?

 

– Tar­ny­bi­niu au­to­mo­bi­liu nau­do­juo­si tik iš­skir­ti­niais at­ve­jais. Ne­su įpra­tęs prie to ir man kaž­kiek ne­sma­gu, kai kaž­kas ve­žio­ja, ga­liu ir pats nu­va­žiuo­ti. Plius tai bran­gus ma­lo­nu­mas, vai­ruo­to­jai tu­ri lauk­ti, kol baig­sis su­si­ti­ki­mai ar kaž­ko­kie ren­gi­niai.

 

Tar­ny­bi­nio trans­por­to at­si­sa­kiau ne tik aš, bet ir me­ro pa­va­duo­to­ja, ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja. Sten­gia­mės ro­dy­ti pa­vyz­dį, nes anks­čiau bu­vo įpras­ta vi­siems sa­vi­val­dy­bės dar­buo­to­jams nau­do­tis vai­ruo­to­jų pa­slau­go­mis. Da­bar ir vai­ruo­to­jų sa­vi­val­dy­bė­je yra ma­žiau.

 

– Ar dar ke­ti­na­te da­ly­vau­ti Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos rin­ki­muo­se, o gal kan­di­da­tuo­si­te į me­rus?

 

– Bū­tų gai­la to­liau ne­iš­nau­do­ti ži­nių, ku­rias da­bar kau­piu, ir tų dar­bų, ku­rių da­bar ne­pa­vyks­ta įgy­ven­din­ti, gal­būt bus pa­lan­kes­nė ter­pė nau­jo­je ta­ry­bo­je. Tad reiks pa­mė­gin­ti. Apie me­ro rin­ki­mus ne­gal­vo­ju, čia vi­sai kas ki­ta.

 

– Ar daug tu­ri­te lai­ko lais­va­lai­kiui ir kur jį lei­džia­te?

 

– Pra­džio­je dir­bau per daug, bet per pas­ta­ruo­sius me­tus dar­bo gra­fi­ką su­nor­ma­li­za­vau, kad vi­sas gy­ve­ni­mas ne­bū­tų tik dar­bas. Tai nė­ra ge­ras bū­das gy­ven­ti.

 

Lais­va­lai­kiu spor­tuo­ju. Žie­mą dau­giau plau­kio­ju, kai šil­ta – bė­gio­ju. Skai­tau kny­gas, ku­rios man ga­li pa­siū­ly­ti nau­jų idė­jų ir emo­ci­jų. Su žmo­na mėgs­ta­me ke­liau­ti, ne­bū­ti­nai kaž­kur to­li, Lie­tu­vo­je pil­na gra­žių vie­tų.

 

– Prieš dau­giau nei me­tus ve­dė­te vil­nie­tę Ga­bi­ją, ku­ri dir­ba vy­res­ni­ą­ja spe­cia­lis­te Ūkio mi­nis­te­ri­jo­je. Ar žmo­na iš Vil­niaus per­si­kraus­tė į Aly­tų?

 

– Gy­ve­na­me Aly­tu­je, bet žmo­nai ten­ka va­ži­nė­ti į dar­bą Vil­niu­je. Dar­bo Aly­tu­je ji jau ne­be­ieš­ko, nes dir­ba vie­ša­ja­me sek­to­riu­je, o dėl ma­no pa­rei­gų Aly­tu­je jos ga­li­my­bės ap­ri­bo­tos. Net są­ži­nin­gai lai­mė­jus kaž­ko­kį kon­kur­są kil­tų prie­kaiš­tų. Yra po­li­ti­kų, ku­rie tik ir lau­kia ko­kios nors ma­no klai­dos, ne­ke­ti­nu su­teik­ti pro­gos.

 

Ar tie­sa, kad Aly­taus cen­tre nuo­mo­ja­te bu­tą, kad dar­bą ga­lė­tu­mė­te pa­siek­ti pės­čio­mis?

 

– Taip. Gy­ven­ti taip ar­ti dar­bo yra vie­nas di­džiau­sių pri­va­lu­mų. Ir pa­pie­tau­ti ga­liu grįž­ti na­mo.

 

– Ar na­muo­se tu­ri­te ke­tur­ko­jų?

 

Nuo­mo­ja­ma­me bu­te ne­tu­ri­me, bet at­ei­ty­je la­bai no­ri­me au­gin­ti šu­nį. Ma­no šei­mo­je vi­sa­da bū­da­vo ke­tur­ko­jų.

 

– Ko­kias žmo­gaus sa­vy­bes la­biau­siai ver­ti­na­te?

 

– Są­ži­nin­gu­mą ir hu­mo­ro jaus­mą. Su vis­kuo ki­tu ga­li­ma su­si­tai­ky­ti, bet jei žmo­gus ne­są­ži­nin­gas ar­ba ne­su­pran­ta pokš­tų, su­tar­si­me sun­kiai.

 

– Pa­grin­di­nis Jū­sų gy­ve­ni­mo kre­do.

 

– To­kio kaip ir ne­tu­riu, bet vi­sa­da sten­giuo­si pri­si­min­ti, kad šiaip jau vis­kas klos­to­si ge­rai ir ei­na į ge­ra. Vi­sos pa­tir­tys mus pra­tur­ti­na, tam­pa­me iš­min­tin­ges­ni nei va­kar. Jei šian­dien esa­me ge­res­ni, ry­to­jaus ne­rei­kia bi­jo­ti.

 

– Kas ga­li Jus iš­muš­ti iš vė­žių?

 

– Kai dis­ku­tuo­jant ar­gu­men­tuo­tai kaž­kas pra­de­da me­luo­ti. Ta­da la­bai pa­gails­ta lai­ko, nes su žmo­gu­mi, ku­ris lei­džia sau me­luo­ti, dis­ku­tuo­ti be­pras­miš­ka. To­kių pa­si­tai­ko.

 

– Ko­kia Jums di­džiau­sia šven­tė gy­ve­ni­me?

 

– Ji dar ne­įvy­ko.

 

– Ko­kias do­va­nas my­li­te ir ko­kių tie­siog ne­pa­ken­čia­te?

 

– Ap­gal­vo­tas. Tai ga­li bū­ti vi­siš­ka smul­kme­na, bet jei­gu yra kaž­ko­kia min­tis, pa­ro­dan­ti, kad do­va­ną rin­kęs žmo­gus apie ta­ve gal­vo­jo, o ne šiaip sau pi­ni­gus iš­lei­do, tai jau­čia­si ir tai leng­va įver­tin­ti.

 

– Kaip ir kur švę­si­te sa­vo 30-me­tį?

 

– Su žmo­na ir ar­ti­mai­siais pa­va­ka­rie­niau­si­me. Kaž­kaip ypa­tin­gai gim­ta­die­nių ne­šven­čiu. Ka­dan­gi jis yra tarp di­džių­jų me­tų šven­čių, vi­sa­da šiek tiek „iš­plau­kęs“.

 

– Ar šian­dien jau­čia­tės lai­min­gas ir pa­sie­kęs bent da­lį sa­vo gy­ve­ni­mo tiks­lų?

 

– Bū­na vi­so­kių aki­mir­kų, bet pri­me­nu sau, kad da­bar yra ge­riau­sias me­tas gy­ven­ti per vi­są pa­sau­lio is­to­ri­ją. Esu so­tus, svei­kas, ti­kiu tuo, ką da­rau, tu­riu my­lin­čius ar­ti­muo­sius. O žmo­gaus go­du­mui nė­ra ri­bų.

 

Esu gi­liai lai­min­gas, ir kiek­vie­ni me­tai yra ge­res­ni už pra­ėju­sius. Nuo­tai­ką man ga­li­ma su­ga­din­ti tik trum­pam.

 

Kal­bė­jo­si Al­ma Mos­tei­kai­tė

toliau2017-12-30  commSkaityti komentarus (18)


Apklausos
Apklausa
Ar skaitote "Alytaus naujienas"?
Taip
Ne
RezultataiRezultatai
Siulykite tema
Hello, World
commSiulyti temą
RENGINIAI
Renginių kalendorius
P A T K P Š S
1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  
Festivaliai ir didžiosios Šventės
Ieškoti


TOP 100