arrow Skaitykite šiandien
arrow Internetiniai skaitiniai
arrow Straipsnių archyvas
arrow Paieška
arrow Konsultacijos
arrow Reklama
arrow Kontaktai
 
Paieška
Ieškoti
Laisvalaikis
Vardadieniai
Girdvilas, Eivilė, Gracijus

Reklama

Darbas Alytuje
ltkatalogas.lt

Partneriai
Skaitykite šiandien
toliau2017-08-12  SpausdintiSpausdinti

Romantiškiausia kultūrininke tituluojamai Rasai Navakauskienei kultūrinės veiklos reikia kaip duonos kasdienės, kaip oro

„Kar­tais po ren­gi­nių ma­ra­to­nų no­ri­si dar­bo nor­ma­lio­mis dar­bo va­lan­do­mis, kaip sa­ko­ma, „nuo – iki“. Bet iš­si­mie­gi, pail­si ir gal­vo­ji: o ką dar ga­lė­čiau da­ry­ti? Tik­riau­siai nie­ko, ir taip jau tris­de­šimt me­tų“, – at­vi­rai sa­ko San­tai­kos kul­tū­ros na­mų va­do­vė, ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­rė Ra­sa Na­va­kaus­kie­nė, už pui­kų il­ga­me­tį dar­bą įver­tin­ta Aly­taus ra­jo­no ge­riau­sio kul­tū­ros dar­buo­to­jo ti­tu­lu, ki­tais ap­do­va­no­ji­mais.

R.Na­va­kaus­kie­nę kal­bi­na „Aly­taus nau­jie­nų“ ko­res­pon­den­tė Al­do­na KU­DZIE­NĖ.

 Santaikos kultūros namų vadovė, renginių organizatorė Rasa Navakauskienė.              Zenono ŠILINSKO nuotr.

– Kuo gi taip ypa­tin­ga San­tai­ka, kad nie­ka­da ne­pa­kė­lė­te spar­nų skry­džiui į ki­tus kul­tū­ros ži­di­nius?

 

 – San­tai­ko­je gi­miau, au­gau, lan­kiau mo­kyk­lą. Bai­gu­si Ma­ri­jam­po­lės kul­tū­ros mo­kyk­lą, ga­vau pa­sky­ri­mą dirb­ti tuo­me­tė­je Aly­taus cen­tri­nė­je bib­lio­te­ko­je. Iki Aly­taus ne­to­li, tik 16 ki­lo­met­rų, to­dėl gy­ve­nau na­mie ir kas­dien va­ži­nė­da­vau į dar­bą. San­tai­ko­je su­ra­dau ir sa­vo ant­rą­ją pu­sę, su­kū­rė­me šei­mą, vy­ras įsi­dar­bi­no San­tai­ko­je elek­tri­ku, o man tuo­me­tis ko­lū­kio pir­mi­nin­kas pa­siū­lė dar­bą nau­juo­se kul­tū­ros na­muo­se. Už­ki­bau ir pa­si­li­kau... Jau 30 me­tų. Gal ta San­tai­ka ki­tiems ir nie­kuo ne­ypa­tin­ga, man gi – pats mie­liau­sias kam­pe­lis. Čia ma­no šir­dis, ma­no sie­la... Pa­žįs­tu kiek­vie­ną žmo­gų, ži­nau, ką jis ge­ba – dai­nuo­ti, šok­ti, vai­din­ti, gro­ti, de­kla­muo­ti ar šiaip kaž­ką kur­ti. Čia gy­ve­na ir ma­no bro­lio Juo­zo šei­ma. Taip vis kar­tu ir lip­do­me kul­tū­rą.

 

– Sa­vų vie­te­lių sa­vam kai­me tu­ri­te?

 

– Sa­viau­sias kam­pe­lis – tai gim­tie­ji na­mai, ku­riuo­se kan­triai lau­kia kul­tū­rą my­lin­ti ir mū­sų veik­lą vi­sa­da pa­lai­kan­ti ma­ma. Ma­no šei­mos na­muo­se pil­na sū­nų Dei­vy­do bei Ro­mo šur­mu­lio ir mu­zi­kos gar­sų. Kul­tū­ros na­mai – tar­si ant­rie­ji na­mai, ku­riuo­se pra­lei­džiu be­ga­lę lai­ko, daž­nai ir šven­čių die­nas.

 

Vi­sam kai­mui, kar­tu ir man, svar­bi dva­si­nės ra­my­bės oazė – baž­ny­čia, ku­ri yra ir sa­vo­tiš­kas kul­tū­ros ži­di­nys. Kar­tu or­ga­ni­zuo­ta daug gra­žių šven­čių – pa­ra­pi­jos ju­bi­lie­jai, Mo­ti­nos die­nos šven­tės, krep­ši­nio tur­ny­rai, San­tai­kos pa­ra­pi­jos tau­rei lai­mė­ti, ad­ven­ti­nės va­ka­ro­nės. Čia dir­bę ku­ni­gai Jo­nas Var­ka­la, Ri­man­tas Bal­tru­šai­tis, Aud­rius Ku­rap­ka, Kęs­tu­tis Stan­ke­vi­čius lan­ky­da­vo­si be­veik vi­suo­se mū­sų or­ga­ni­zuo­ja­muo­se ren­gi­niuo­se.

 

Bib­lio­te­ka – tai ta vie­ta, kur ieš­kau in­for­ma­ci­jos, me­džia­gos ren­gi­niams. Kar­tu su bib­lio­te­ki­nin­ke Lai­mu­te Pet­ke­vi­čie­ne or­ga­ni­zuo­ja­me ben­drus pro­jek­tus.

 

Ir ma­no mo­kyk­la, de­ja, jau už­da­ry­ta. Jau­čiu di­de­lę nos­tal­gi­ją.

 

– Esa­te va­di­na­ma ro­man­tiš­kiau­sia kul­tū­ri­nin­ke. Kaip ma­no­te, ko­dėl?

 

– Ma­lo­nu tai iš­girs­ti. Tas, kas pri­lip­dė man šią eti­ke­tę, tik­rai ne­su­kly­do. Esu be ga­lo jaut­rus žmo­gus. Tai, ką iš­gy­ve­na ma­no sie­la, iš­si­lie­ja ei­lė­mis, dai­no­mis. Esu da­ly­va­vu­si tarp­tau­ti­nia­me pro­jek­te „Mei­lės ir me­no kryž­ke­lės“ (Bal­ta­ru­si­ja–Lie­tu­va), kur tik­rai at­ra­dau sa­ve. Man la­bai pa­tin­ka kur­ti me­ni­nes kom­po­zi­ci­jas, ku­rio­se są­vei­kau­ja po­ezi­ja, mu­zi­ka, šo­kis. Sten­giuo­si įtrauk­ti kuo dau­giau ben­druo­me­nės na­rių – vai­kų, jau­ni­mo, su­au­gu­sių­jų. Iš žiū­ro­vų re­ak­ci­jos spren­džiu, kad jos bu­vo pa­si­se­ku­sios. Kom­po­zi­ci­jo­je „Čia, kur šau­kia šir­dis“ pa­lie­čiau skau­džią emig­ra­ci­jos te­mą, ki­to­je „Esu iš mei­lės, dėl mei­lės ir mei­lė­je“ – žmo­gaus gy­ve­ni­mo ke­lią nuo gi­mi­mo iki gi­lios se­nat­vės.

 

 – Dau­ge­lis ste­bi­si Jū­sų ge­ra at­min­ti­mi, pro­zą ir po­ezi­ją ga­li­te min­ti­nai rėž­ti va­lan­dų va­lan­das. Gal ga­li­te pa­gar­sin­ti re­cep­tą, kaip iš­lai­ky­ti, la­vin­ti at­min­tį?

 

– Ne­ma­žai pro­zos ir po­ezi­jos at­min­ti­nai esu iš­mo­ku­si anks­čiau. Man pa­tin­ka tai da­ry­ti. Mie­lai ją pa­skai­tau sa­vuo­se ren­gi­niuo­se ir jei­gu kas pa­kvie­čia. Daž­nai po­ezi­ją skai­tau ben­druo­me­ni­nės or­ga­ni­za­ci­jos „Dai­na­vos kau­kas“ ir Sim­no kul­tū­ros cen­tro ar bib­lio­te­kų or­ga­ni­zuo­ja­muo­se ren­gi­niuo­se.

 

Da­bar jau su­dė­tin­giau įsi­min­ti teks­tus, bet jei­gu kū­ri­nys prie šir­dies, sten­giuo­si tai pa­da­ry­ti. Ta­da vi­sur ne­šio­juo­si teks­tą ir daug kar­to­ju.

 

– Esa­te ki­lu­si iš dai­nuo­jan­čios, mu­zi­ka­lios šei­mos. Jū­sų jau už­au­gin­ti sū­nūs Ro­mas ir Dei­vy­das, kaip su­pra­tau, taip pat lin­kę į mu­zi­ką?

 

– Ma­no tė­tis grie­žė smui­ku, gra­žiai dai­na­vo. At­gro­jęs daug ves­tu­vių, gie­do­jo baž­ny­čios cho­re, bu­vo lai­do­tu­vių gies­mi­nin­kas, nie­ka­da nei­eš­ko­jo žo­džio ki­še­nė­je. Ma­no bro­lis Juo­zas pa­vel­dė­jo jo mu­zi­ki­nį ta­len­tą, tu­ri pa­na­šų hu­mo­ro jaus­mą. Ma­ma ir­gi už­au­go dai­nuo­jan­čio­je šei­mo­je. La­bai gra­žūs ma­no vai­kys­tės, jau­nys­tės pri­si­mi­ni­mai, kai su­si­rink­da­vo vi­sa gi­mi­nė ma­mos gim­ta­ja­me kai­me prie Me­te­lio eže­ro ir... už­dai­nuo­da­vo. Taip gra­žiai skam­bė­jo! Ro­dos, dai­na nu­vil­ny­da­vo kriš­to­li­niu eže­ro pa­vir­šiu­mi ir ban­ge­lė­mis su­grįž­da­vo at­gal.

 

Ma­no vai­kai Ro­mas ir Dei­vy­das au­go sce­no­je. Kai Dei­vy­dui bu­vo 4 me­tu­kai, su sa­vo žais­li­ne ar­mo­ni­kė­le sto­da­vo prie ka­pe­los ir taip plėš­da­vo dai­nas, kad žiū­ro­vai leip­da­vo iš juo­ko. Vai­kai už­au­go. Nei vie­nas ren­gi­nys neap­si­ei­na be jų pa­gal­bos. Vi­sa­da jie man pa­de­da – pa­jun­gia apa­ra­tū­rą, ve­da dis­ko­te­kas, dai­nuo­ja, vai­di­na te­at­re. Abu sū­nūs su­kū­rę gru­pę „Tuoj“, gro­ja ju­bi­lie­juo­se, ves­tu­vė­se.

 

Per anks­ti iš gy­ve­ni­mo li­ki­mo iš­ves­tas Jū­sų vy­ras Al­gis taip pat bu­vo lin­kęs į mu­zi­ką?

 

Jis ne­bu­vo mu­zi­kan­tas, bet la­bai mė­go mu­zi­ką. Kai su­si­pa­ži­no­me, jis San­tai­kos kul­tū­ros na­muo­se ve­dė dis­ko­te­kas. Vi­sa­da pa­lai­kė ma­no veik­lą. La­bai no­rė­jo, kad vai­kai mu­zi­kuo­tų, džiau­gė­si ir di­džia­vo­si jais.

 

– Gir­dė­jau Jus Aly­taus ra­jo­no gar­bės pi­lie­tę Ge­no­vai­tę Šva­bie­nę va­di­nant mo­ky­to­ja. Be šios mo­ters, ką dar pri­ski­ria­te prie tų, iš ku­rių yra ko pa­si­mo­ky­ti?

 

– Man Ge­no­vai­tė Šva­bie­nė vi­sa­da bu­vo kul­tū­ros dar­buo­to­jos pa­vyz­dys. Se­kiau jos dar­bą nuo vai­kys­tės. Ji la­bai ta­len­tin­ga ir man la­bai gra­ži, kaip mo­te­ris. Esa­me ne­ma­žai ap­si­kei­tu­sios pro­gra­mo­mis. La­bai džiau­giau­si, kad bu­vau pa­kvies­ta ves­ti jos ju­bi­lie­ji­nio kon­cer­to. Šian­dien la­bai džiau­giuo­si, kad jai su­teik­tas Aly­taus ra­jo­no gar­bės pi­lie­tės var­das. Ge­nu­tė to ver­ta. Esu pa­sta­čiu­si du spek­tak­lius pa­gal jos pa­ra­šy­tas pje­ses – „Ne­pa­vy­ko“ ir „Miss so­dzius“.

 

Man, kaip jau­nai, ką tik pra­de­dan­čiai dar­buo­to­jai, la­bai daug pa­dė­jo ko­le­gė I.Pet­ke­vi­čie­nė. Pa­ti­ko jos skai­to­ma po­ezi­ja, ve­da­mi ren­gi­niai. Ji pa­dė­da­vo man ra­šy­ti sce­na­ri­jus. Di­de­li au­to­ri­te­tai te­at­ro sri­ty­je – re­ži­sie­rės Al­do­na Ba­la­lie­nė, Al­ma Pur­vi­ny­tė ir Ro­ber­tas Šar­knic­kas. Sma­gu kar­tu ren­gi­nius ves­ti su Arū­nu Na­raus­ku, mo­kau­si iš jo nuo­šir­daus ben­dra­vi­mo bei po­zi­ty­vu­mo. Et­no­kul­tū­ros sri­ty­je ge­riau­sia pa­ta­rė­ja ir drau­gė – ko­le­gė Re­gi­na Za­bi­tie­nė. Daug pa­tir­ties ra­šy­da­ma pro­jek­tus įgi­jau iš mo­ky­to­jos Jur­gi­tos An­driuš­ke­vi­čie­nės. Džiau­giuo­si, kad li­ki­mas lė­mė ben­drau­ti su to­kiu ypa­tin­gu žmo­gu­mi, me­ni­nin­ku, kaip Vai­das Prač­kai­la. Tu­rė­jo­me ben­drų ren­gi­nių, pro­jek­tų, vi­sa­da mo­kau­si iš jo sce­nog­ra­fi­jos me­no. Jis iš­ve­dė mus į di­dži­ą­sias sce­nas. Tai pa­tir­tis, prak­ti­niai da­ly­kai, ku­rių jo­kio­se mo­kyk­lo­se ne­iš­mok­si.

 

– Su bro­liu Juo­zu Ka­va­liaus­ku Jus ski­ria še­še­ri me­tai, bet bro­liš­kais san­ty­kiais ga­li­ma tik pa­si­gė­rė­ti. Kiek jau me­tų dai­nuo­ja­te kar­tu?

 

– Juo­zas man yra vis­kas. Jis ir bro­lis, ir ko­le­ga, ir ge­riau­sias drau­gas. Ma­no vai­kams – di­džiau­sias au­to­ri­te­tas ir pa­gal­bi­nin­kas. Pui­kus mu­zi­kan­tas, val­dan­tis ne­ma­žai in­stru­men­tų.

 

Dai­nuo­ja­me kar­tu nuo pat vai­kys­tės. Esa­me iš­lei­dę sa­vos kū­ry­bos dai­nų al­bu­mą „Tė­ve­lio so­das“. Da­bar daž­nai dai­nuo­ja­me šei­my­ni­niu kvar­te­tu. Jis yra vo­ka­li­nio an­sam­blio „Gi­ja“ va­do­vas, kar­tu su žmo­na Dan­guo­le šo­ka ko­lek­ty­ve „Nar­pu­lis“, vai­di­na San­tai­kos kai­mo te­at­re, ku­ria mu­zi­ką, pui­kus ves­tu­vių mu­zi­kan­tas.

 

– Lie­pą vie­nas iš Jū­sų ko­lek­ty­vų – San­tai­kos kul­tū­ros na­mų tau­ti­nių šo­kių ko­lek­ty­vas ,,Nar­pu­lis“ – kar­tu su Aly­taus jau­ni­mo cen­tro dai­nų ir šo­kių an­sam­bliu ,,Tarš­ku­tis“ (mo­ky­to­jai Ri­ma ir Le­o­ni­das Moi­se­jen­kos) bei ba­le­to stu­di­ja „Je­te“ (mo­ky­to­ja Ra­min­ta Par­cho­men­kie­nė) da­ly­va­vo­te Pie­tų Pran­cū­zi­jo­je vy­ku­sia­me 29-aja­me tarp­tau­ti­nia­me fol­klo­ro fes­ti­va­ly­je „Pa­sau­lio fol­klo­ras“. Ko­kių įspū­džių fes­ti­va­lio sce­no­je pa­ty­rė­te?

 

– Ši ke­lio­nė bu­vo la­bai pras­min­ga ir įsi­min­ti­na. Kon­cer­ta­vo­me Pran­cū­zi­jo­je, bu­vo­me la­bai šil­tai su­tik­ti. Žmo­nes džiu­gi­no mū­sų mu­zi­ka, šo­kiai. Su­ža­vė­ti žiū­ro­vai plo­jo, šau­kė bra­vo, to­dėl te­ko ir pa­kar­to­ti. Tik­riau­siai ne vie­nam su­kė­lė­me pa­čių džiu­giau­sių emo­ci­jų. Ga­liau­siai mū­sų lau­kė di­dy­sis fes­ti­va­lio kon­cer­tas Be­dar­je mies­te. Ja­me ste­bė­jo­me Bos­ni­jos ir Her­ce­go­vi­nos, Pran­cū­zi­jos ir Slo­va­ki­jos bei In­di­jos ko­lek­ty­vų pa­si­ro­dy­mus. Bu­vo la­bai įdo­mu ma­ty­ti ki­tus pa­si­ro­dy­mus: ša­lių ap­da­rus, šo­kius, klau­sy­ti jų mu­zi­kos.

Dė­ko­ju Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bei už al­bu­mus „Aly­taus ra­jo­nas“, ku­riuos pa­do­va­no­jo­me mus ap­gy­ven­di­nu­sioms šei­moms, ir už pro­jek­to „Me­no mė­gė­jų ko­lek­ty­vai“ fi­nan­sa­vi­mą. Įsi­gi­jo­me re­pe­ti­ci­joms si­jo­nų bei ap­mo­kė­jo­me ke­lio­nės drau­di­mą.

 

– Pa­pa­sa­ko­ki­te dau­giau apie šo­kių ko­lek­ty­vą „Nar­pu­lis“. Ja­me juk šo­ka tik­ros po­ros – žmo­nos su vy­rais?

 

– San­tai­kos kul­tū­ros na­mų vy­res­nių­jų šo­kių ko­lek­ty­vas „Nar­pu­lis“ (cho­reo­grafė Ra­sa Ja­ne­liū­nie­nė) gy­vuo­ja jau ke­tu­rio­lik­tus me­tus. Tai nuo­sta­bių, nuo­šir­džių žmo­nių ko­lek­ty­vas. Esa­me kon­cer­ta­vę be­veik vi­sa­me Aly­taus ra­jo­ne, Aly­taus mies­to ren­gi­niuo­se, Sei­nuo­se, Ma­ri­jam­po­lė­je, Ša­kiuo­se, Prie­nuo­se, Elek­trė­nuo­se. Da­ly­va­vo­me jau dvie­jo­se dai­nų šven­tė­se – 2007 m. ir 2014 m. Da­bar jau pra­dė­jo­me mo­ky­tis 2018 m. dai­nų šven­tės re­per­tu­a­rą. Ko­lek­ty­vas uni­ka­lus tuo, kad ja­me šo­ka šei­mos – tai reiš­kia, kad tik­ras vy­ras šo­ka su sa­vo tik­ra žmo­na. Tu­ri­me aš­tuo­nias po­ras. Tai Ve­ro­ni­ka ir Ri­mas Kru­tu­liai, Da­lia ir Juo­zas Ja­ku­by­nai, Edi­ta ir Al­gi­man­tas Moc­ke­vi­čiai, Gied­rė ir Da­lius Gau­šiai, Gra­ži­na ir Jur­gis Ta­mu­ly­nai, Al­do­na ir Val­das Tu­raus­kai, As­ta ir Vy­tas Ba­ly­nai, Dan­guo­lė ir Juo­zas Ka­va­liaus­kai.

 

Aš tik­rai kon­cer­tuo­se esu šo­ku­si su vi­sais part­ne­riais, nes, kaip pa­ste­bė­jo­te, pa­si­tai­ko įvai­rių trau­mų ir ne­re­tai vie­nas iš šei­my­ni­nės po­ros vyk­ti ne­ga­li. Štai ir Pran­cū­zi­jo­je ma­no part­ne­ris bu­vo Vy­tu­kas, nes jo žmo­nai As­tai ūky­je gy­vu­liu­kas nu­my­nė ko­ją. Su­dė­tin­ga bū­na ir cho­reo­grafiškai, ir psi­cho­lo­giš­kai at­si­dur­ti kiek­vie­ną kar­tą ki­to­je po­ro­je, su ki­tu sce­nos part­ne­riu. Kar­tais vi­du­ry šo­kio at­si­jun­gia at­min­tis, bet nie­ko ne­pa­da­ry­si, sten­giuo­si gel­bė­ti ko­lek­ty­vą.

 

– Ir ap­skri­tai, kaip kai­mo šei­moms, tu­rin­čioms stam­bių ūkių, pa­vyks­ta iš­si­reng­ti į to­kias il­gas ke­lio­nes? Ar tu­ri­ma, kam pa­ti­kė­ti vi­sus dar­bus?

 

– Vis­ko bū­na. Kar­tais po­ra yra su­si­pla­na­vu­si tą die­ną ki­taip ir tie­siog ne­ga­li vyk­ti į kon­cer­ti­nę iš­vy­ką. Ran­dam iš­ei­tį – pa­da­rom iš aš­tuo­nių po­rų še­šias. Tu­rim ke­lis šo­kius ke­tu­rioms po­roms. Bet žmo­nės yra la­bai at­sa­kin­gi ir ran­da iš­ei­tį. Mū­sų ko­lek­ty­vas kaip vie­na šei­ma – vie­nas už vi­sus, vi­si už vie­ną. Kai 2014 m. vy­ko­me į Dai­nų šven­tę, jau­nam ūki­nin­kui Da­liui net mel­žė­ją su­ra­do­me – ko­lek­ty­viš­kai ieš­ko­jo­me, o, pa­vyz­džiui, ūki­nin­kai Ta­mu­ly­nai jau tu­ri pa­mai­ną – už­au­gu­sius vai­kus. Tai­gi ūkį pa­ti­ki jiems.

 

– Ką Jums sa­ko są­vo­kos „mies­to kul­tū­ra“, „kai­mo kul­tū­ra“?

 

– Ma­no nuo­mo­ne, „kai­mo kul­tū­ra“ yra tik­rai nuo­šir­des­nė už „mies­to kul­tū­rą“. Po ren­gi­nių žmo­nės ne­sku­ba na­mo, at­si­ne­ša vai­šių, pa­ben­drau­ja vie­ni su ki­tais ir su žiū­ro­vais. Drau­ge šven­čia gim­ta­die­nius, ju­bi­lie­jus. Re­pe­ti­ci­jo­se ir už­truk­ti ga­li, lyg ir sa­vo lai­ko ne­skai­čiuo­tų, kad tik pa­si­ro­dy­mas pa­vyk­tų.

 

– Ko­kio kul­tū­ri­nio gy­ve­ni­mo šian­dien rei­kia kai­mo žmo­nėms?

 

– Anks­čiau kai­me bū­da­vo la­bai po­pu­lia­rūs šo­kiai. Kar­tais kai ku­rie kul­tū­ros na­mai ir ap­si­ri­bo­da­vo to­kia veik­la. Šian­dien kai­mo žmo­gui jau bet ko ne­pa­siū­ly­si. Rei­kia dva­sin­gų, gra­žių, įvai­raus po­bū­džio ren­gi­nių, su­si­ti­ki­mų, gra­žios, ge­ros mu­zi­kos. La­bai po­pu­lia­rūs yra spor­ti­niai ren­gi­niai, žy­giai, iš­vy­kos. Daug or­ga­ni­zuo­ja­me pa­ro­dų. Pa­mi­nė­siu to­kių žy­mių me­ni­nin­kų, kaip Vla­do Kruš­nos, V.Prač­kai­los pa­ro­dų pri­sta­ty­mus, Ku­me­čių pa­grin­di­nės mo­kyk­los moks­lei­vių dar­bų pa­ro­das. Tu­ri­me daug vie­ti­nių pra­de­dan­čių me­ni­nin­kų – Ger­da Pet­ke­vi­čiū­tė, Sil­vi­ja Kru­tu­ly­tė, Te­re­sė Kru­tu­ly­tė, Bro­nius Grėb­liaus­kas bei tau­to­dai­li­nin­kę Ge­no­vai­tę Švei­te­rie­nę.

 

Ne­leng­va kiek­vie­ną kar­tą su­gal­vo­ti vis kaž­ką nau­jo, o fi­nan­sai la­bai jau ri­bo­ti. Pro­fe­sio­na­lūs at­li­kė­jai prak­tiš­kai ne­įper­ka­mi, o di­des­niuo­se ren­gi­niuo­se žiū­ro­vai la­bai no­ri juos pa­ma­ty­ti ir iš­girs­ti. Vi­saip ver­čia­mės, ieš­ko­me rė­mė­jų, la­bai daug pa­de­da mū­sų šau­ni kai­mo ben­druo­me­nė.

 

– Te­ko gir­dė­ti sa­kant, kad kul­tū­ros dar­buo­to­jas kai­me – be­veik dva­sios tė­vas. Ar iš tik­rų­jų kul­tū­ri­ne veik­la daug ga­li­ma nu­veik­ti žmo­nių ge­ro­vei?

 

– Sun­kiai įsi­vaiz­duo­ju kai­mą be kul­tū­ros. Kur ta­da su­ei­ti, pa­ben­drau­ti, iš­si­kal­bė­ti? Ben­dri ren­gi­niai su­bu­ria, su­vie­ni­ja ir su­pa­žin­di­na žmo­nes. Ko­lek­ty­vuo­se da­ly­vau­jan­tys žmo­nės tu­ri tam tik­rą dva­sią, jau­čia at­sa­ko­my­bę ir ma­lo­nu­mą pa­si­ro­dy­ti, ati­duo­ti sa­ve, pa­si­jus­ti ge­rai ir ki­tus „pa­krau­ti“. Sma­gu su­lauk­ti dau­gy­bės žiū­ro­vų, gir­dė­ti jų plo­ji­mus, ma­ty­ti šyp­se­nas, o pa­si­bai­gus ren­gi­niui, ne­no­rin­čius ei­ti na­mo, nes jiems čia ge­ra. Ir vi­sa tai ga­li įvyk­ti tik kul­tū­ros dar­buo­to­jo dė­ka.

 

– Per­nai prieš Jo­ni­nes San­tai­kos kul­tū­ros na­muo­se vy­ko spek­tak­lio „Co­liu­kė“ pa­gal Han­są Chris­tia­ną An­der­se­ną prem­je­ra. Jo­je da­ly­va­vo per 40 ar­tis­tų. Kaip pa­vy­ko į re­pe­ti­ci­jas pri­sik­vies­ti tiek žmo­nių per pa­tį pa­va­sa­rio ir va­sa­ros dar­by­me­tį?

 

– Tai bu­vo ma­no se­niai puo­se­lė­ta idė­ja. La­bai no­rė­jau ją įgy­ven­din­ti. Re­ži­sa­vau jį pa­ti, mu­zi­ką kū­rė bro­lis Juo­zas, cho­reo­grafiją – Taut­vi­lė Mi­ka­laus­kie­nė. Spek­tak­lį re­pe­ta­vo­me da­li­mis, dir­bo­me apie pu­sę me­tų. Aiš­ku, tai ne­bu­vo la­bai leng­va. Kul­tū­ros dar­buo­to­jas yra toks žmo­gus, ku­ris tai­ko­si prie vi­sų. Die­ną, po dar­bo, va­ka­rais ir... pa­vy­ko. Tie­siog vi­sus vi­lio­jo ta idė­ja, kad spek­tak­ly­je da­ly­vaus pu­sė San­tai­kos kai­mo.

 

Per tiek ma­no dar­bo me­tų esa­me pa­sta­tę ne­ma­žai spek­tak­lių, jie ro­dy­ti ne vie­ną kar­tą. Vi­sa­da sten­gia­mės su­da­ly­vau­ti Bal­kū­nuo­se vyks­tan­čio­je te­at­rų šven­tė­je. Esa­me lai­mė­ję pre­mi­ją su G.Šva­bie­nės pje­se „Ne­pa­vy­ko“. Vil­niu­je dai­nų šven­tė­je ro­dė­me Ka­zio Sa­jos „Šven­te­že­rį“, jau­ni­mo spek­tak­lį Juo­zo Er­lic­ko „Ko­lum­bo gim­ta­die­nis“.

 

Su di­džiau­sia pa­gar­ba ga­liu pa­mi­nė­ti ak­to­rius. Tai Bi­ru­tė Trei­gie­nė, pel­niu­si ge­riau­sios me­tų ak­to­rės no­mi­na­ci­ją, R.Kru­tu­lis, Ire­na Sin­ke­vi­čie­nė, Pet­ras Grėb­liaus­kas, A.Moc­ke­vi­čius, Ra­sa Ba­liu­ko­nie­nė, J.Ka­va­liaus­kas, Ona Pa­ru­lie­nė ir ki­ti.

 

– Ko­kia Jū­sų ko­man­da? Ar daug su­lau­kia­te kvie­ti­mų kon­cer­tuo­ti, ar da­bar ren­gia­mos ko­lek­ty­vų var­žy­tu­vės, kon­kur­sai?

 

San­tai­kos kul­tū­ros na­muo­se tu­ri­me šo­kių ko­lek­ty­vą „Nar­pu­lis“, vo­ka­li­nį an­sam­blį „Gi­ja“ (dai­nuo­ja Ire­na Zails­kie­nė, Lai­ma Su­je­tie­nė, Onu­tė Kli­ma­vi­čie­nė, Ge­nu­tė Šy­vo­kie­nė), so­lis­tų, du­e­tų bei kai­mo te­at­rą. Mu­zi­kan­tas – J.Ka­va­liaus­kas, cho­reo­grafė R.Ja­ne­liū­nie­nė ir aš – ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­rė bei re­ži­sie­rė. Ren­gi­nius pro­fe­sio­na­liai įgar­si­na Sau­lius Be­lic­kas, švie­sos ope­ra­to­rius Jo­nas Ka­za­ke­vi­čius. Sce­nog­ra­fi­ją pa­ren­gia V.Prač­kai­la.

 

Daž­nai kei­čia­mės pro­gra­mo­mis su ki­tais ko­lek­ty­vais, sa­vo ren­gi­niuo­se ir­gi su­lau­kia­me daug sve­čių iš ki­tur. Tu­ri­me tik­rai la­bai pla­tų drau­gų ra­tą.

 

San­tai­ko­je ren­gia­me šei­mų var­žy­tu­ves, įvai­rias vik­to­ri­nas. Ir ki­tur vyks­ta­me, jei pa­kvie­čia.

 

– Ar pri­tar­tu­mė­te tei­gi­niui, kad kul­tū­ra trau­kia­si į mies­tus, kon­cen­truo­ja­si ten, kur gau­siau gy­ven­to­jų?

 

Ži­no­ma, jei tik ap­si­lei­siu, ap­ting­siu, nie­ko ne­or­ga­ni­zuo­siu, ir pa­bėgs žmo­nės ki­tur. Bet tuo­met kai­me bus tam­su, juk ne kiek­vie­nas ga­li nu­vyk­ti į mies­to ren­gi­nius, ypač į mo­ka­mus.

 

– Dva­si­nė­je kul­tū­ro­je la­bai svar­bus aga­pės mo­men­tas, jis reiš­kia baig­tį, sim­bo­li­nę pas­ku­ti­nę va­ka­rie­nę. Ko­kią svar­bą šian­die­nos kul­tū­ros ren­gi­niuo­se tu­ri vai­šės?

 

– Ne­bū­ti­nai vai­šės tu­ri bū­ti gau­sios. Ga­li bū­ti puo­de­lis ka­vos ar ar­ba­tos, su­muš­ti­nu­kas, py­ra­go ga­ba­lė­lis. Bet prie to tu­ri bū­ti nuo­šir­dus ben­dra­vi­mas, pa­dė­ka, dė­me­sys. Po ren­gi­nio tai bū­ti­nai tu­ri bū­ti, nes ki­tą kar­tą tas žmo­gus ga­li pas ta­ve ne­su­grįž­ti. Mes juk ne­ga­li­me ki­taip at­si­ly­gin­ti, ne­tu­ri­me kuo su­mo­kė­ti.

 

– Ar įsi­vaiz­duo­ja­te kar­tais sa­ve dir­ban­čią ki­tą dar­bą, ne­su­si­ju­sį su kul­tū­ra?

 

– Kar­tais po ren­gi­nių ma­ra­to­nų no­ri­si dar­bo nor­ma­lio­mis dar­bo va­lan­do­mis. Bet iš­si­mie­gi, pail­si ir gal­vo­ji, o ką aš ga­lė­čiau dar da­ry­ti? Tik­riau­siai nie­ko dau­giau. Ir taip 30 me­tų...

 

– Ar po kon­cer­tų, ren­gi­nių daž­nai iš­girs­ta­te kri­ti­kos?

 

– Aš tie­siog pa­ti klau­siu ar­ti­miau­sių žmo­nių, kas, jų nuo­mo­ne, bu­vo blo­gai. Nie­ka­da ne­su­pyks­tu, kai kri­ti­kuo­ja­mos ma­no klai­dos. Ir pa­ti vi­sa­da no­riu sa­vo ko­le­goms pa­sa­ky­ti, kas, ma­no ma­ny­mu, bu­vo kiek ne taip. Kri­ti­ka vi­sa­da ge­rai, ta­da mes pa­si­tem­pia­me, pa­si­tai­so­me, tu­ri­me kur to­bu­lė­ti. Svar­bu, kad ne­už­gau­tu­me, kad gra­žiai mo­kė­tu­me tai pa­sa­ky­ti.

 

Be kul­tū­ri­nės veik­los, ko Jums dar rei­kia kaip duo­nos?

 

– Jau­kių na­mų, ar­ti­mų­jų ši­lu­mos, ge­rų, tik­rų, nuo­šir­džių drau­gų, kar­tais la­bai no­riu vie­nat­vės. Ir ge­ros kny­gos. La­bai pa­tin­ka skai­ty­ti.

 

– Kas kir­ba Ju­my­se? Čia apie at­ei­ties pla­nus.

 

– Su bro­liu Juo­zu esa­me su­kū­rę ne­ma­žai dai­nų, po­ezi­jos pos­mų. Vis­kas gu­li stal­čiuo­se, se­nuo­se są­siu­vi­niuo­se. La­bai no­rė­tų­si pa­da­ry­ti sa­vo kū­ry­bos va­ka­rą, pa­si­kvies­ti drau­gų. Tai – mū­sų at­ei­ties sva­jo­nė, ku­ri, ti­kiuo­si, iš­si­pil­dys.

toliau2017-08-12  commSkaityti komentarus (2)


Apklausos
Apklausa
Ar skaitote "Alytaus naujienas"?
Taip
Ne
RezultataiRezultatai
Siulykite tema
Hello, World
commSiulyti temą
RENGINIAI
Renginių kalendorius
P A T K P Š S
 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31
Festivaliai ir didžiosios Šventės
Ieškoti


TOP 100