arrow Skaitykite šiandien
arrow Internetiniai skaitiniai
arrow Straipsnių archyvas
arrow Paieška
arrow Konsultacijos
arrow Reklama
arrow Kontaktai
 
Paieška
Ieškoti
Laisvalaikis
Vardadieniai
Rimvydas, Rimvydė, Danielius, Lionginas

Reklama

Darbas Alytuje
ltkatalogas.lt

Partneriai
Skaitykite šiandien
toliau2015-04-09  SpausdintiSpausdinti

Dainos Zenkevičienės produkcijoje – dalelė širdies su geriausiais linkėjimais iš kaimo

Šil­ta, jau­ku ir ma­lo­nu – to­kia Dai­nos ZEN­KE­VI­ČIE­NĖS pro­duk­ci­jos pa­slap­tis, o gal­būt de­rė­tų sa­ky­ti – tai, kas mo­te­rį at­ve­dė į ver­slo pa­sau­lį. Sam­do­mo dar­buo­to­jo kė­dę iš­keis­ti į iš­šū­kius ir ma­lo­nu­mą – jos pa­si­rin­ki­mas, ku­rį pa­lai­kė ar­ti­mie­ji ir ska­ti­no ap­lin­ka.

 

– Daž­nas pa­sva­jo­ja bū­ti sa­vo ver­slo šei­mi­nin­kas, ta­čiau re­tas ima­si ra­maus gy­ve­ni­mo po­ky­čių ir, pa­li­kęs sam­do­mo dar­buo­to­jo kė­dę, ryž­ta­si naujovėms. Kas pa­čią pa­stū­mė­jo ar įkvė­pė ryž­to per­mai­noms?

 

– Kiek­vie­no iš mū­sų gy­ve­ni­mas pil­nas po­ky­čių. Vie­ni jų ryš­kes­ni, ki­ti ne to­kie ryš­kūs. Tur­būt esu iš tų ne­nu­ora­mų, ku­ri, ne­su­lau­ku­si li­ki­mo do­va­no­ja­mų per­mai­nų, pa­ti pri­si­gal­vo­ja, kaip pa­da­ry­ti gy­ve­ni­mą ne­ra­mų. Ne­se­niai skai­čiau psi­cho­lo­go Pau­lo C.Vit­zo min­tis apie sa­vi­ver­tę. Jis tei­gia, kad ge­ra sa­vi­ver­tė tu­ri pa­grin­dą tuo­met, kai ga­li sa­ve pa­gir­ti už re­a­lius pa­sie­ki­mus. Re­a­lių pa­sie­ki­mų tu­rė­jau ke­lio­se sri­ty­se: fi­nan­sų ap­skai­to­je, ak­ty­via­me par­da­vi­me. Bet man jie bu­vo per ma­ži. Iš­šū­kis iš­vys­ty­ti sėk­min­gą ver­slą, ro­dos, yra bū­tent tai, už ką ga­lė­siu sa­ve pa­gir­ti. Jei­gu „La­bos nak­ties“ švęs pel­nin­gos veik­los de­šimt­me­tį, ga­lė­siu ap­do­va­no­ti sa­ve ska­niau­siu pa­sau­ly­je šo­ko­la­di­niu tor­tu. Da­bar be­lie­ka dirb­ti, dirb­ti, dirb­ti…

 

– Su­gal­vo­ti to­kią ver­slo idė­ją, ku­ri bū­tų nau­ja, sun­kiai įma­no­ma, tad ko­dėl nu­spren­dė­te im­tis bū­tent vil­nos ga­mi­nių ver­slo?

 

– Ieš­ko­da­ma ga­li­mos ver­slo sri­ties įdė­jau ne­ma­žai pa­stan­gų: skai­čiau, klau­siau pa­skai­tų, se­mi­na­rų. Esu pri­si­ra­šiu­si daug va­rian­tų, ke­le­tą jų ana­li­za­vau. Vie­ni bu­vo „mon­key bu­si­ness“, ki­ti ne ma­no jė­goms. Pri­si­mi­nus kai ku­riuos mo­men­tus pa­čiai įdo­mu, ar iki vil­no­nės idė­jos bū­čiau at­ke­lia­vu­si, jei­gu svars­tant ki­tas bū­tų pa­si­tai­kiu­sios, pa­vyz­džiui, tin­ka­mos pa­slau­gų ar pre­ky­bi­nės pa­tal­pos. Bet li­ki­mas at­ve­dė į vil­nos la­bo­ra­to­ri­ją.

 

Šis ke­lias pra­si­dė­jo nuo ma­no ma­mos pa­tir­ties. Su­lau­kę sen­jo­rų am­žiaus, tė­vai pa­li­ko mies­to šur­mu­lį ir vien­kie­my­je su­kū­rė na­tū­ri­nį ūkį. Ma­mai įdo­mu iš­mė­gin­ti ką nors nau­ja, tad kai at­si­bo­do ož­kos me­ke­ni­mas, ji už­si­vei­sė avių. Il­gą lai­ką ne­nu­ma­niau, kad na­mi­nė vil­na pa­virs ver­slo idė­ja. Nau­do­jau ma­mos nu­megz­tus vil­no­nius ga­mi­nius, džiau­giau­si ne­su­si­mąs­ty­da­ma, ko­dėl pirk­ti­nė vil­na ne to­kia šil­ta. O juk nu­si­go­bęs na­mi­nių vil­nų ple­dą dar il­gai jau­ti ši­lu­mą – kaip po kom­pre­so. Ma­no vai­kai jau po­rą me­tų nau­do­jo ma­mu­lės pa­siū­tas na­mi­nės vil­nos ant­klo­des. Ga­liau­siai su­pra­tau, kad bū­tent to­kiais vil­no­niais lin­kė­ji­mais iš kai­mo ga­lė­čiau pa­si­da­ly­ti su ki­tais.

 Po „Labos nakties“ vardu slepiasi vilnos gaminiai – šią idėją Dainai Zenkevičienei padiktavo iššūkių noras.

– Kaip į Jū­sų ke­ti­ni­mus im­tis ver­slo re­a­ga­vo na­miš­kiai – su­lau­kė­te pa­lai­ky­mo, o gal­būt ban­dė at­kal­bė­ti?

 

– Na­miš­kiai ma­ne vi­są lai­ką pa­lai­ko, kad ir ką da­ry­čiau. Gal to­dėl, kad jie ge­ri ir pa­kan­tūs man, o gal ir pa­tiems ne­sve­ti­mi gy­ve­ni­mo iš­šū­kiai. Ži­no­ma, aš ne­ri­zi­ka­vau la­bai daug. Pra­dė­jau nuo to­kios ap­im­ties, kad pra­ra­di­mo at­ve­ju šei­ma ne­tek­tų vie­nų ge­rų atos­to­gų. Da­bar ei­nu to­lyn į miš­ką… Vis dau­giau me­džių… Teks už­dirb­ti to­kias atos­to­gas, kad jie ne­si­gai­lė­tų.

 

– Tai vis­gi šian­dien esa­te lai­min­ges­nė dirb­da­ma sau?

 

– Ne­ži­nau. Iš pri­gim­ties esu lai­min­ga. Tur­būt to­dėl, kad ne­sėk­mes ver­ti­nu kaip pa­mo­kas, o kas­die­ny­bė­je ma­tau gy­ve­ni­mo pras­mę. Mo­kau­si at­skir­ti, ką ga­liu pa­keis­ti, o su kuo tu­riu su­si­tai­ky­ti. Dzū­kai sa­ko: „Vi­sų gy­ve­ni­mų mo­kai­si ir dur­nas myrš­ti.“ Ma­ty­siu, kaip čia bus.

 

– Pa­pa­sa­ko­ki­te apie sa­vo ga­mi­nius, ko­dėl klien­tas tu­rė­tų rin­kis jū­siš­kius, kuo jie iš­skir­ti­niai?

 

– O, tai la­bai ge­ri daik­tai! Ga­mi­nu na­tū­ra­liai pa­ruoš­tos vil­nos už­pil­do ant­klo­des ir pa­gal­ves „La­bos nak­ties“. Ci­vi­li­za­ci­ja mus ati­to­li­no nuo gam­tos. Ne­sa­kau, kad pie­niš­kos deš­re­lės ne­su­tei­kia džiaugs­mo, bet keps­nys ge­riau. Pra­mo­ni­niu bū­du ap­do­ro­ta vil­na – ma­nu­fak­tū­ros evo­liu­ci­ja. Bet vi­si ži­no­me, kad nu­sig­ręž­da­mi nuo gam­tos ka­sa­me duo­bę sau: aler­gi­jos – vie­nas pa­grin­di­nių įro­dy­mų šian­dien.

 

„La­bos nak­ties“ ant­klo­dėms vil­ną skal­biu ran­ko­mis, ne­nau­do­da­ma jo­kios che­mi­jos, tik ūkiš­ką mui­lą. Taip iš­plau­tas vil­nos plau­kas iš­sau­go ban­guo­tu­mą ir la­no­li­ną – pa­grin­di­nes gi­ria­mą­sias vil­nos sa­vy­bes. Vil­na yra ban­guo­ta, jos plau­ke­liai ne­su­sig­lau­dę, tarp jų už­da­ro­mas oras, ku­ris ir pa­de­da pa­lai­ky­ti rei­kia­mą kū­no tem­pe­ra­tū­rą. Nau­do­da­mas vil­nos ga­mi­nius žmo­gus ne tik ne­pra­ran­da ši­lu­mos, bet ir ne­per­kais­ta. Vil­na ge­rai su­ge­ria ir iš­ga­ri­na drėg­mę. Tai ypač svar­bu šal­tuo­ju me­tų lai­ku, nes net ma­žiau­sias drėg­mės kie­kis šal­do or­ga­niz­mą.

 

Be to, tai ko­ky­biš­kai iki ga­lo iš­baig­tas ga­mi­nys, tin­ka­mas ne tik pri­im­ti į sa­vo lo­vą, bet ir do­va­no­ti iš­kil­min­go­mis pro­go­mis. Ran­kų dar­bo „La­bos nak­ties“ pro­duk­ci­ja su­pa­kuo­ta ori­gi­na­lio­je gof­ro­kar­to­no pa­kuo­tė­je, kur su­dė­ta ne tik ant­klo­dės ir pa­gal­vės, bet ir da­le­lė ma­no šir­dies su ge­riau­siais lin­kė­ji­mais iš kai­mo.

 

– Su ko­kiais di­džiau­siais iš­šū­kiais su­si­du­ria­te šian­dien – jau ne­be star­to tie­sio­jo­je, o pir­mo­sio­se nuo­sa­vo ver­slo sto­te­lė­se?

 

– Ne­be­su­spė­ju. Trūks­ta ran­kų, mi­nu­čių. Tu­riu pra­dė­ti da­ly­tis dar­bais ir at­sa­ko­my­be su ki­tais. Čia ne tik iš­šū­kis, kaip už­dirb­ti tiek, kad vi­siems už­tek­tų, bet ir ko­ky­bės kon­tro­lė.

Kol kas vis­kas tel­pa na­mie. Pre­kiau­ju mu­gė­se, pri­sta­tau klien­tams pa­ti ar per kur­je­rį. Ge­ri at­si­lie­pi­mai ke­liau­ja iš lū­pų į lū­pas, ma­ne su­ran­da per www.la­bos.lt. Ti­kiuo­si ties šia sto­te­le ne­su­sto­ti.

 

– Iš­duo­ki­te sa­vo at­ei­ties no­rus ir lū­kes­čius.

 

– Ar­ti­miau­sius? Ar ga­liu pa­sva­jo­ti dau­giau? Žo­džiai ma­te­ria­li­zuo­ja­si, tad, kol ne­per­si­gal­vo­jau, įvar­dy­siu gar­siai: no­riu iš­plė­to­ti veik­lą iki fab­ri­kė­lio, į ku­rį kas ry­tą su­si­rink­tų lai­min­gi žmo­nės, su­pa­kuo­tų be­ga­lę vil­no­nių lin­kė­ji­mų ir grį­žę pas sa­vo vai­kus sa­ky­tų: „Gy­ve­ni­mas yra gra­žus.“

 

Kal­bė­jo­si In­drė MI­KE­LIO­NY­TĖ

toliau2015-04-09  commSkaityti komentarus (0)


Apklausos
Apklausa
Ar skaitote "Alytaus naujienas"?
Taip
Ne
RezultataiRezultatai
Siulykite tema
Hello, World
commSiulyti temą
RENGINIAI
Renginių kalendorius
P A T K P Š S
 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  
Festivaliai ir didžiosios Šventės
Ieškoti


TOP 100