arrow Skaitykite šiandien
arrow Internetiniai skaitiniai
arrow Straipsnių archyvas
arrow Paieška
arrow Konsultacijos
arrow Reklama
arrow Kontaktai
 
Paieška
Ieškoti
Laisvalaikis
Vardadieniai
Ginvydas, Ginvydė, Otonas (Otas), Romanas

Reklama

Darbas Alytuje
ltkatalogas.lt

Partneriai
Skaitykite šiandien
toliau2014-06-03  SpausdintiSpausdinti

Po ūkanotu Mergalaukio dangumi – ir įvykių Ukrainoje aidai be kalbos barjero

Saulė PINKEVIČIENĖ

Vie­ną pa­va­sa­rio de­šim­ta­die­nį Mer­ga­lau­kio ben­druo­me­nė­je bū­ta ne­men­ko su­ju­di­mo – Vo­kie­ti­jos ka­rių ka­pų glo­bos tau­ti­nė są­jun­ga ge­gu­žės 20–29 die­no­mis tvar­kė ne­to­lie­se esan­čias Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro vo­kie­čių ka­rių ka­pi­nes. Ši pa­gal tarp­vy­riau­sy­bi­nę su­tar­tį vei­kian­ti są­jun­ga pri­žiū­ri ir glo­bo­ja abie­juo­se pa­sau­li­niuo­se ka­ruo­se žu­vu­sių vo­kie­čių ka­rių ka­pus vi­sa­me pa­sau­ly­je, taip pat ir Lie­tu­vo­je. Uni­for­muo­ti sa­va­no­riai ka­riai trau­kė vie­tos gy­ven­to­jų dė­me­sį ir ra­do su jais ben­drą kal­bą. Jau­ni­mas su­si­kal­bė­jo an­gliš­kai, o vy­res­nie­ji pra­šė iš­vers­ti tai, ką no­ri pa­sa­ky­ti, ta­čiau vie­ni­jan­ti idė­ja bu­vo aiš­ki ir be il­gų kal­bų.

 

Vokiečių karių kapų priežiūros tautinės sąjungos įgaliotinis Lietuvoje atsargos majoras Kazimieras Arlauskas (viduryje) pasakoja, kad ši sąjunga buvo įkurta 1919 metais. Šalia – savanorių vadovas Marco Schoenas ir įmonės „Simno komunalininkas“ direktorius Juozas Kalėda. Zenono Šilinsko nuotr.At­mi­ni­mo va­lan­da – su pu­čia­mų­jų or­kest­ru

Pra­ėju­sį ket­vir­ta­die­nį ant kal­vos lau­kuo­se ne­to­li Mer­ga­lau­kio „gy­vai“ nu­skam­bė­jo ka­ri­nio or­kest­ro at­lie­ka­mi Lie­tu­vos ir Vo­kie­ti­jos him­nai. Pro­ga ypa­tin­ga – at­mi­ni­mo va­lan­da žu­vu­siems vo­kie­čiams ka­riams vie­ti­nė­se ka­pi­nai­tė­se. Su­si­ė­ji­me da­ly­va­vo Mer­ga­lau­kio ben­druo­me­nės na­riai, ypač vy­res­nio am­žiaus, ir sa­va­no­riai iš Vo­kie­ti­jos, taip pat dar­buo­se jiems tal­ki­nę Aly­taus ba­ta­lio­no ka­riai, val­di­nin­kai – Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės, sa­vi­val­dy­bės įmo­nės „Sim­no ko­mu­na­li­nin­kas“ at­sto­vai.

 

Po­pie­tė pa­si­tai­kė ne­va­sa­riš­kai niū­ri (ir kaž­ko­dėl pri­mi­nė Vy­tau­tą Ma­čer­nį, – „Po ūka­no­tu ne­ži­nios dan­gum“, – žu­vu­sį vos 24-erių pas­ku­ti­nė­mis ka­ro die­no­mis pa­fron­tė­je nuo pa­kly­du­sios ske­vel­dros), že­mais de­be­si­mis, ta­čiau dėl pras­to oro ren­gi­nys ne­ta­po ma­žiau iš­kil­min­gas. Ple­vė­sa­vo Vo­kie­ti­jos ir Lie­tu­vos vals­ty­bi­nės vė­lia­vos, gro­jo „Ge­le­ži­nio vil­ko“ pu­čia­mų­jų or­kest­ras.

 

„Pa­gal iš­ga­les tvar­kė­me vo­kie­čių ka­rei­vių ka­pi­nes ir iki šiol, nes jos yra mū­sų že­mė­je ir vi­si mi­ru­sie­ji ly­gūs. Juos pri­si­me­na­me, ant ka­pų per Vė­li­nes po žva­ke­lę už­de­ga­me, bet da­bar jau, aiš­ku, ki­tas rei­ka­las, la­bai gra­žiai vis­kas su­tvar­ky­ta“, – vo­kie­čių ka­rių sa­va­no­rių dar­bą gy­rė jiems vi­so­ke­rio­pai tal­ki­nęs Sim­no se­niū­nas Vy­tau­tas Vir­ši­las.

 

Jis pa­ža­dė­jo, kad ka­pi­nės bus nuo­la­tos pri­žiū­ri­mos ir at­ei­ty­je, nes, be ki­ta ko, šie dar­bai dar ir švie­čia ben­druo­me­nę, pri­me­na is­to­ri­ją. Tin­ka­mai or­ga­ni­zuo­jant, kai ku­riuos dar­bus sėk­min­gai at­lie­ka ir tie Mer­ga­lau­kio žmo­nės, ku­riems vie­šie­ji dar­bai yra bū­das ati­dirb­ti už so­cia­li­nes pa­šal­pas. „Ko­ky­bė nuo to ne­nu­ken­čia, nes gy­ven­to­jai yra są­ži­nin­gi ir at­sa­kin­gi“, – sa­ko se­niū­nas.

 

Pa­lai­do­ta 400 ka­rių

Vo­kie­čių ka­rių ka­pi­nės ša­lia Mer­ga­lau­kio įkur­tos 1915 me­tais – sim­bo­liš­ka, kad jos su­tvar­ky­tos ju­bi­lie­ji­nių me­tų iš­va­ka­rė­se. Ant kal­vos ša­lia gy­ven­vie­tės pa­lai­do­ta 400 Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tu žu­vu­sių vo­kie­čių ka­rių.

 

Tai­kos am­ba­sa­do­riai – de­šimt Bun­des­ve­ro (Vo­kie­ti­jos gin­kluo­to­sios pa­jė­gos) at­sto­vų – Vo­kie­ti­jos ka­rių ka­pų glo­bos tau­ti­nės są­jun­gos sa­va­no­rių tvar­kė ka­pus Mer­ga­lau­ky­je. Jų va­do­vas Mar­co Scho­e­nas dė­ko­jo už pa­gal­bą se­niū­ni­jai ir vie­tos ben­druo­me­nei ir sa­kė, kad tik karš­tos šir­dys ga­li pa­siek­ti ben­drą tiks­lą – su­si­bur­ti prie žu­vu­sių­jų ka­ruo­se ka­pų ir dirb­ti tai­kos la­bui.

 

Ne­ma­žai su vo­kie­čių sa­va­no­riais te­ko pa­ben­drau­ti įmo­nės „Sim­no ko­mu­na­li­nin­kas“ di­rek­to­riui Juo­zui Ka­lė­dai, ku­ris juos api­bū­di­no kaip la­bai ma­lo­nius, drau­giš­kus, darbš­čius žmo­nes. Pa­sak di­rek­to­riaus, ne­truk­dė ir kal­bos bar­je­ras, nes gel­bė­jo tarp­tau­ti­nė ta­pu­si an­glų kal­ba.

 

Mer­ga­lau­kio ben­druo­me­nės pir­mi­nin­kė Rū­ta Zme­jaus­kie­nė vie­tos žmo­nių var­du kal­bė­jo apie tai, kad jie nė­ra abe­jin­gi vo­kie­čių tau­tai ir čia žu­vu­siems ka­riams. „Džiu­gu, kad yra to­kia or­ga­ni­za­ci­ja, ačiū, kad jie pa­liks mums su­tvar­ky­tą at­min­ti­ną vie­tą, o mes tik­rai ja rū­pin­si­mės. Tai da­rė­me ir anks­čiau, bet pa­gal iš­ga­les, ga­liu ge­ru žo­džiu pa­mi­nė­ti Gra­ži­ną ir Sta­sį Mi­liaus­kus, ku­rių dė­ka tvar­ko­ma ši vie­ta“, – sa­ko ben­druo­me­nės pir­mi­nin­kė.

 

„Kla­jok­lis tarp dvie­jų pa­sau­lių“ am­ži­no­jo po­il­sio at­gu­lė ša­lia Mer­ga­lau­kio

At­mi­ni­mo va­lan­dos kul­mi­na­ci­ja – at­ve­ria­mi var­tai į vo­kie­čių ka­rių ka­pi­nes. Pir­mie­ji čia žings­niuo­ja vo­kie­čių ka­riai sa­va­no­riai, ne­ši­ni vals­ty­bės tau­ti­nių spal­vų gė­lių vai­ni­ku. Jos pa­de­da­mos prie ka­pi­nių cen­tre esan­čio žy­maus vo­kie­čių ra­šy­to­jo ir po­eto Val­te­rio Flek­so drau­go Ern­sto Vur­chės, ta­pu­sio ro­ma­no „Kla­jok­lis tarp dvie­jų pa­sau­lių“ pa­grin­di­nio he­ro­jaus pro­to­ti­pu, ka­po. (Šio­je kny­go­je mi­ni­mos ir Aly­taus kraš­to apy­lin­kės, ji iš­vers­ta į lat­vių, šve­dų, pran­cū­zų ir ita­lų kal­bas.)

 

Vie­ti­niai gy­ven­to­jai džiau­gia­si, kad ka­pi­nė­se – tik­rai vo­kiš­ka tvar­ka. Ta­ke­lis iš­pil­tas skal­da, su­tvar­ky­ta te­ri­to­ri­ja, iš­ge­nė­ti krū­mai. De­ja, lai­ko tėk­mė­je jau pa­sken­du­si is­to­ri­ja, se­no­liai sa­ko, kad jų tė­vai yra pa­sa­ko­ję apie čia žu­vu­sius ka­rius ir ka­ro me­tus, ta­čiau jie se­niai iš­blė­so at­min­ty­je.

 

Ta­čiau sa­va­no­rių va­do­vas M.Scho­e­nas pri­me­na, kad su­si­tai­ky­mo prie ka­ro au­kų ka­pų pras­mė kur kas gi­les­nė, nei ją ga­lė­tų įrė­min­ti kon­kre­tūs is­to­ri­jos fak­tai. At­mi­ni­mo va­lan­do­je pri­si­min­tos ka­rų ir prie­var­tos au­kos įvai­riuo­se pa­sau­lio kam­pe­liuo­se, ka­ro pa­bė­gė­liai, tie, ku­rie bu­vo per­se­kio­ja­mi ir nu­žu­dy­ti dėl po­li­ti­nių ar re­li­gi­nių įsi­ti­ki­ni­mų, žu­vo, nes pa­si­prie­ši­no prie­var­tai, te­ro­riz­mo au­kos, žu­vu­sie­ji tarp­tau­ti­nė­se mi­si­jo­se.

 

„Vis dėl­to gy­ve­ni­mas yra pa­žen­klin­tas vil­ti­mi, nes įvai­rių tau­tų žmo­nės ga­li bro­liuo­tis dėl tai­kos ir ra­my­bės pa­sau­ly­je“, – M.Scho­e­nas pa­dė­ko­jo su­pra­tu­siems sa­va­no­rių mi­si­ją ir pa­dė­ju­siems kas kuo ga­lė­jo.

 

Kas yra Vo­kie­čių ka­rių ka­pų prie­žiū­ros tau­ti­nė są­jun­ga?

 

Šios są­jun­gos įga­lio­ti­nis Lie­tu­vo­je at­sar­gos ma­jo­ras Ka­zi­mie­ras Ar­laus­kas pa­sa­ko­ja, kad Vo­kie­čių ka­rių ka­pų prie­žiū­ros tau­ti­nė są­jun­ga bu­vo įkur­ta 1919 me­tais, kai tuo­met dar jau­nai Vo­kie­ti­jos vy­riau­sy­bei iš­ki­lo bū­ti­ny­bė rū­pin­tis žu­vu­sių ka­rių ka­pais. To pa­da­ry­ti ji ne­bu­vo pa­jė­gi nei po­li­tiš­kai, nei eko­no­miš­kai, to­dėl dar­bo ėmė­si tau­ti­nė są­jun­ga, su­vo­ku­si šį tiks­lą kaip liau­dies jai de­le­guo­tą ir re­mia­mą pi­lie­ti­nę ini­cia­ty­vą.

 

Vo­kie­čių ka­rių ka­pų prie­žiū­ros tau­ti­nė są­jun­ga – hu­ma­ni­ta­ri­nė or­ga­ni­za­ci­ja. Vy­riau­sy­bės įga­lio­ji­mu ji ren­ka duo­me­nis apie vo­kie­čių ka­rių ka­pus įvai­rio­se pa­sau­lio ša­ly­se, sie­kia juos iš­sau­go­ti ir pri­žiū­rė­ti. Tau­ti­nė są­jun­ga kon­sul­tuo­ja vi­suo­me­ni­nes or­ga­ni­za­ci­jas ir žu­vu­sių­jų ar­ti­muo­sius ka­rių ka­pų prie­žiū­ros klau­si­mais, vyk­do tarp­tau­ti­nį ben­dra­dar­bia­vi­mą.

 

Šiuo me­tu Vo­kie­čių ka­rių ka­pų prie­žiū­ros tau­ti­nė są­jun­ga tu­ri 400 tūkst. ak­ty­vių na­rių ir nuo­la­ti­nių rė­mė­jų, dau­giau kaip 70 proc. jos veik­los fi­nan­suo­ja­ma iš įna­šų ir au­kų, ku­rios kar­tą per me­tus ren­ka­mos Vo­kie­ti­jos gat­vė­se ir na­muo­se. Li­ku­si da­lis ski­ria­ma iš vals­ty­bės ir fe­de­ra­li­nių že­mių biu­dže­to.

 

Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais ka­rių ka­pų prie­žiū­ra už­si­ė­mė Ver­mach­to ka­pų tar­ny­ba, o Vo­kie­čių ka­rių ka­pų prie­žiū­ros tau­ti­nė są­jun­ga veik­lą at­nau­ji­no tik jam pa­si­bai­gus. Per trum­pą lai­ką Vo­kie­ti­jo­je pa­vy­ko su­tvar­ky­ti dau­giau kaip 400 ka­ro ka­pi­nių. 1954 me­tais Vo­kie­ti­jos vy­riau­sy­bė pa­ve­dė šiai hu­ma­ni­ta­ri­nei or­ga­ni­za­ci­jai vo­kie­čių ka­rių ka­pų už­sie­ny­je sau­go­ji­mą ir prie­žiū­rą.

 

Da­bar Tau­ti­nė są­jun­ga vei­kia Eu­ro­po­je ir Šiau­rės Af­ri­ko­je. Šian­dien jos glo­bo­je – 832 ka­ro ka­pi­nės 45 pa­sau­lio ša­ly­se, o iš vi­so jo­se pa­lai­do­ta 2,6 mln. žmo­nių. Įvai­rias Tau­ti­nės są­jun­gos už­duo­tis šian­dien vyk­do dau­giau nei 9 tūkst. sa­va­no­rių ir 571 eta­ti­nis dar­buo­to­jas.

 

Po 1990 me­tų Vo­kie­čių ka­rių ka­pų prie­žiū­ros tau­ti­nė są­jun­ga pra­dė­jo veik­lą ir bu­vu­sio Ry­tų Eu­ro­pos blo­ko ša­ly­se, ku­rio­se Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais žu­vo apie 3 mln. vo­kie­čių ka­rių, tai yra dvi­gu­bai dau­giau nei Va­ka­rų ša­ly­se. Iš­si­plė­tu­si ge­og­ra­fi­ja lė­mė ir nau­jus iš­šū­kius: dau­ge­lis iš 100 tūkst. pa­lai­do­ji­mų sun­kiai ran­da­mi, su­griau­ti, už­sta­ty­ti, iš­plėš­ti. Nuo 1991 me­tų or­ga­ni­za­ci­jos sa­va­no­riai Ry­tų, Cen­tri­nė­je ir Piet­ry­čių Eu­ro­po­je at­sta­tė ar­ba nau­jai įren­gė 500 ka­pi­nių, dar 30 sta­to­ma šiuo me­tu.

 

2001 me­tais Vo­kie­čių ka­rių ka­pų prie­žiū­ros tau­ti­nė są­jun­ga įkū­rė fon­dą „At­min­tis ir tai­ka“. Kas­met lap­kri­čio mė­ne­sį Vo­kie­ti­jo­je mi­ni­ma Tau­tos ge­du­lo die­na, ku­rios ren­gi­nius or­ga­ni­zuo­ja ir Tau­ti­nė są­jun­ga. Tą­dien ra­gi­na­ma pri­si­min­ti žu­vu­siuo­sius ka­ruo­se ir sau­go­ti tai­ką.

 

Lie­tu­vo­je Vo­kie­čių ka­rių ka­pų prie­žiū­ros tau­ti­nės są­jun­gos ini­cia­ty­va per de­šimt­me­tį su­tvar­ky­ta 50 vo­kie­čių ka­rei­vių ka­pų.

 

Pri­si­mi­nus Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro vo­kie­čių ka­rių gar­bės ka­pi­nes Aly­tu­je

 

(...) siū­lau nu­si­kel­ti į 1915 me­tų Aly­tų, vo­kie­čių spau­do­je api­bū­din­tą kaip „ru­sų tvir­to­vę prie Ne­mu­no“. Tuo­met gruo­džio pra­džio­je mies­te vy­ko di­de­lės vo­kie­čių ka­rių, žu­vu­sių Aly­taus apy­lin­kė­se Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro ko­vo­se, ka­pi­nių įšven­ti­ni­mo iš­kil­mės. Šven­tės pra­džio­je žu­vu­sie­siems pa­gar­bos žo­džius ta­rė Aly­taus ka­ta­li­kų ka­ro ka­pe­lio­nas, po to – liu­te­ro­nų pas­to­rius. Šią die­ną vi­si ka­pi­nių kry­žiai, tarp jų ir cen­tri­nis di­dy­sis kry­žius, bei var­tai bu­vo pa­puoš­ti eg­lių ša­ke­lių vai­ni­kų gir­lian­do­mis.

 

Li­kus ke­le­tui die­nų iki ren­gi­nio į mies­tą bu­vo at­vy­ku­si ka­ro mi­nis­te­ri­jos ko­mi­si­ja ap­žiū­rė­ti, ar vis­kas tin­ka­mai pa­reng­ta. Ka­pi­nių su­tvar­ky­mu ir puo­ši­mu rū­pi­no­si dai­li­nin­kas pro­fe­so­rius Kärche­ris. Po kruopš­čios ap­žiū­ros Aly­taus vo­kie­čių ka­rei­vių gar­bės ka­pi­nės bu­vo la­bai ge­rai įver­tin­tos ir ko­mi­si­jos api­bū­din­tos kaip pui­kiau­sios iš vi­sų, ku­rias ma­tę. Apie jas bu­vo ra­šo­ma (kal­ba ne­tai­sy­ta): „Per jau­nų me­du­kų go­jų ei­na ke­lu­tis į ka­pi­nes eg­ly­no kam­pe. Jau iš­to­lo ma­ty­ti di­dis bal­to me­džio kry­žius, aiš­kiai ma­to­mas prieš juo­dą eg­ly­ną, ir ži­ba lyg auk­sas. Už kry­žiaus sto­vi aukš­ta pu­šis, jos vir­šū­nė iš­ki­lu­si vir­šum vi­sų miš­ko me­džių. Pri­ėjęs ar­tyn, ma­tai dar vi­są ei­lę iš bal­to me­džio stul­pų su sker­si­niais, gra­žiai į ra­tą su­kas­tų. Pri­ei­na­me prie to ap­skri­to kry­žių prie­an­gio. Dru­ti, že­mi me­di­niai var­tai, su stip­riu me­di­niu kaiš­čiu ve­da mus į prie­an­gį. Prie­an­gis ap­kal­tas dru­tais vie­no me­te­rio aukš­tu­mo ap­va­liais kuo­lais, ku­rie tan­kiai su­kal­ti, da­ro ne­su­griau­na­mą tvo­rą. Pa­lei tvo­rą vi­daus pu­sė­je, lyg vai­ni­kas, pri­so­din­ta jau­nų ąžuo­liu­kų. Vi­du­ry to vai­ni­ko ka­du­gių krū­mas, iš ku­rio tvo­ros aukš­tu­me iš­si­ki­ša len­ta su įra­šu „Ich­hatt’ ei­nen Ka­me­ra­den“ (aš tu­rė­jau drau­gą). Įspū­dis la­bai grau­dus. Pro pir­muo­sius stul­pus ei­na­me į ka­pi­nes. Čia pa­ma­to­me, jog ka­pi­nių pa­vi­da­las toks, koks bū­da­vo se­no­vės krikš­čio­nių ka­pi­nių. Prie­ša­ky sker­sai sto­vi dvi ei­lės stul­pų, tai­gi ke­tu­rios ei­lės stul­pų da­li­na vi­są erd­vę iš­il­gai, į pla­čią vi­di­nę ir dvi į siau­rį ša­lin. Sta­čiai ana­me ga­le su­sta­ty­ti stul­pai pus­ra­čiu, tai cho­rui vie­ta. Tas pus­ra­tis yra įkirs­tas į miš­ką. Il­gai­niui tą cho­ro vie­tą ap­skleis eg­lės sa­vo ša­ko­mis. Ka­pi­nių vi­du­ry pa­lik­ta mil­ži­niš­ka eg­lė su ke­tu­rio­mis ma­žo­mis pu­ši­mis, dvi iš kai­rės ir dvi iš de­ši­nės: jos da­ro gra­žią pa­la­pi­nę. Po eg­le sto­vi de­vy­nių me­te­rių aukš­čio kry­žius. Cho­ro vie­ta yra iš­pil­ta du laip­tu aukš­čiau už pa­čias ka­pi­nes. Ka­pi­nės ap­kal­tos ap­va­lių kuo­lų tvo­ra. Tvo­ra ei­na apie ka­pi­nes, per du stul­pu vis pus­ra­čiu iš­si­lenk­da­ma lau­ko pu­sėn. Tuo­se pus­ra­čiuo­se įso­din­ta vis po vie­ną jau­ną ąžuo­liu­ką, o abie­juo­se ša­ly­se ties vi­du­riu pa­lik­ta po svy­ruok­lį ber­žą. Pa­puoš­ta ka­du­gių krū­mais, ku­rie ap­rie­čia stul­pų apa­čias. Stul­pus vė­liaus ap­ries rie­čia­mie­ji au­ga­lai. Vi­sa erd­vė iš­klo­ta sa­ma­nų kau­ru. Ka­pai iš­ro­do lyg liū­liuo­jan­čios ban­gos, ku­rios ei­na pus­ra­čiu apie kry­žių ir to­lyn pri­pil­do vi­du­ri­nę erd­vę, nė­sa abi­pus vi­du­ri­nio ka­po gu­li po dvi ei­les ka­pų. Ša­lu­ti­nė­se erd­vė­se tai­po­jau yra po ei­lę ka­pų. Kiek­vie­nas ka­pas tu­ri sa­vo kry­žių, kur įra­šy­tas ka­rei­vio var­das, iš kur, ir mi­ri­mo die­na. Nuo ta­ko pir­moj ei­lėj sto­vi pa­pras­ti kry­žiai, ant­ro­je ma­žu­mą di­des­ni, o tre­čio­je dar di­des­ni su dviem len­tom aby­ga­liai sker­sme­nio. To­kiu bu­du įra­šų iš­vaiz­da įvai­ri. To­dėl įra­šai ne­vie­no­di, kad juo įra­šas ar­čiau, juo di­des­nis ir aiš­kes­nis at­ro­do. Nė­sa anks­tes­nie­ji kry­žiai ir įra­šai vis di­des­ni tai nuo vi­du­ri­nio ta­ko ga­li­ma ge­rai per­skai­ty­ti kry­žių įra­šai. Pas­kui yra dar trys vi­su­ti­niai įra­šai. Pir­mas kai­po jau sa­kęs, prie­an­gy­je, ant­ra­sis įra­šas pa­ra­šy­tas ant di­džio­jo kry­žiaus, ko­kiu du me­te­riu aukš­čiau tos vie­tos, ka­me kry­žius iš­si­ki­ša iš stul­po. Įra­šas štai toks: „Je­sus spa­rach: Wer an mich glaubt, der hat das ewi­ge Le­ben.“ („Jė­zus ta­rė: „Kas ti­ki į ma­ne, tas am­ži­nai gy­vens.“) Tre­čia­sis įra­šas at­si­svei­ki­na su sve­čiu iš­ei­nant. Prie­šais iš­ei­gos kry­žių vi­daus pu­sėj yra len­ta su įra­šu: „Nie­mand hat größere Lie­be denn die, daß er sein Le­ben läßt für sei­ne Freun­de.“ („Di­džiau­sia mei­lė to, kur­sai sa­vo gy­vy­bę gul­do už drau­gus“). Čion pri­ei­na­me vėl prie­an­gį prie pir­mo­sios len­tos: „Aš tu­rė­jau vie­ną drau­gą.“ Dar kar­tą pa­žvel­gia­me į miš­ko ka­pi­nes. Jos yra iš­au­gu­sios vi­sai iš miš­ko. Vi­sa­ko yra da­vęs miš­kas: stul­pų, kry­žių, ka­du­gių, krū­mų, me­džių ir sa­ma­nų kau­rą. Ne­ma­ty­ti jo­kio ak­mens ar ge­le­žies.“

 

Ka­pi­nių įšven­ti­ni­mo iš­kil­mėms bai­gian­tis ko­men­dan­tas pa­dė­ko­jo pro­fe­so­riui Kärche­riui už nu­veik­tą dar­bą, pa­pra­šė gy­vų­jų ne­pa­mirš­ti mi­ru­sių­jų, pa­ra­gi­no ti­kė­ti vals­ty­be, tė­vy­ne ir kai­ze­riu. Trys šūks­niai va­lio už­bai­gė šven­tę.

 

La­bai gai­la, ta­čiau iki mū­sų die­nų šios ka­pi­nės ne­iš­li­ko, jos bu­vo šian­die­ni­nė­je Ulo­nų gat­vė­je, vi­siems aly­tiš­kiams ži­no­mo siu­vi­mo fab­ri­ko „Dai­na­va“ te­ri­to­ri­jo­je. Ne­to­li ka­pi­nių bu­vo li­go­ni­nė, ku­rio­je prieš at­gul­da­mas am­ži­no­jo po­il­sio Aly­taus ka­pi­nai­tė­se bu­vo gy­do­mas ne vie­nas su­žeis­tas ka­rys.

 

Ne vi­sas Aly­taus kraš­to Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro vo­kie­čių ka­pi­nes iš­ti­ko toks li­ki­mas. Da­le­lę tų lai­kų ga­li­me ras­ti Mer­ga­lau­ky­je (...).

Bi­ru­tė Ma­laš­ke­vi­čiū­tė

„Aly­taus nau­jie­nos“

2012-10-31

 

 

toliau2014-06-03  commSkaityti komentarus (0)


Apklausos
Apklausa
Ar skaitote "Alytaus naujienas"?
Taip
Ne
RezultataiRezultatai
Siulykite tema
Hello, World
commSiulyti temą
RENGINIAI
Renginių kalendorius
P A T K P Š S
 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  
Festivaliai ir didžiosios Šventės
Ieškoti


TOP 100