Skaitė dukra iš vadovėlio eilėraštį, o motina įsiminė tik vieną eilutę.

Kitą dieną, kai ėjo iš krautuvės ir žiūrėjo į medžius tikrindama, ar pumpurai nesprogsta, panoro prisiminti tą eilutę, bet nieko iš to neišėjo. Pradingo iš atminties, nors tu ką. Tada moteris ėmė pati ieškoti tos eilutės, dėliodama paprastus, bet šiltus žodžius vieną prie kito. Ir taip sudėliojo gal dešimtį eilučių, kurios nebuvo visiškai tokios kaip ta iš dukros vadovėlio, bet buvo smagu ir jas kartoti. Taip ir ėjo namo, nešdama duoną, druską, aliejų ir kitus pirkinius, apie kuriuos tose eilutėse nebuvo net užsimenama.