arrow Skaitykite šiandien
arrow Internetiniai skaitiniai
arrow Straipsnių archyvas
arrow Paieška
arrow Konsultacijos
arrow Reklama
arrow Kontaktai
 
Paieška
Ieškoti
Laisvalaikis
Vardadieniai
Argaudas, Tolvina, Boleslovas (Balys)

Reklama

Darbas Alytuje
ltkatalogas.lt

Partneriai
Internetiniai skaitiniai
Selemonas Paltanavičius apie nacionalinę ekspediciją: „Viso Nemuno dar nespėjau atrasti

 Nacionalinė ekspedicija „Nemunu per Lietuvą“ gerai žinoma LRT televizijos žiūrovams bei istorijos ir kelionių gerbėjams. Viskas prasidėjo 2015 m. nacionaline ekspedicija Nemunu per įdomiausias mūsų šalies vietas. Gausi garsių keliautojų komanda (prof. Alfredas Bumblauskas, Selemonas Paltanavičius, Edmundas Jakilaitis, Zita Kelmickaitė, Gabrielius Liaudanskas-Svaras, Benediktas Vanagas ir kiti) išbandė save plaukdami senoviniu laivu kurėnu. Sulaukusi didelio žiūrovų susidomėjimo ir teigiamų įvertinimų, ekspedicija Nemunu buvo pratęsta 2016 m. Tiesa, šį kartą keliautojai leidosi Nemunu ne tik po gimtosios šalies, bet ir po Baltarusijos žemes. Šiais metais truputį atsinaujinusi komanda žada ne mažiau įspūdingą ir įdomią kelionę po senąsias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos žemes.  

 

Abi nacionalinės ekspedicijos vyko plaukiant Nemunu. Ar ne paprasčiau būtų buvę keliauti sausumos keliais? Kokie sunkumai aplankė plaukiant istoriniais laivais?

 

Nemunas mums, lietuviams, yra daugiau nei upė. Apie jį dainuojame, jo vardą daug kur vartojame dydžiui ir galybei apsakyti. Sakome: „Ir plaukė žmonių nemunai...“ Antra vertus – tai didžiausia upė, vienijanti visas (beveik visas) Lietuvos upes, surenkanti jų vandenis. Nemuno vardas žinomas nuo labai seniai, jis – dalis mūsų istorijos. Nemunu kažkada buvo labai daug vežama, plukdoma, plaukiama... O važiuoti krantu prie jo būtų buvę per paprasta. Mums rūpėjo į Lietuvą žvelgti iš upės perspektyvos. Juk taip gražiau.

 

Mūsų ekspedicija visomis prasmėmis buvo ir šiek tiek istorinė, nes istorija buvo viena svarbiausių temų. Todėl pirmąją vasarą kurėnas labiausiai atspindėjo tą dvasią. Jis tikrai nebūtų tikęs 2016 m., nes iš Nemuno aukštupio kurėnai niekada neplaukė (iš ten plaukė vytinės). Tačiau bet kuriuo atveju – ekspedicijos idėją galėjo atspindėti tik tai, kas tikra, kas sena. Iš ąžuolo darytas laivas yra pats tikriausias!

 

Dalyvavote abiejose 2015 ir 2016 m. ekspedicijose. Ar jos pateisino lūkesčius? Kuo Jums asmeniškai buvo svarbios abi ekspedicijos?

 

Taip, Nemunu plaukiau dvi vasaras, įveikėme jį visą. Ekspedicija buvo sumanyta per Lietuvą, jos istoriją „perplaukti Nemunu“, kuris yra, ko gero, seniausias ir nenuginčijamas simbolis. Pradžioje atrodė, kad apie upę ir jos istoriją žinome labai daug, galbūt – ne viską. Tačiau knyginės ir kitos rašytosios tiesos pasirodė neprilygstančios patirtiems įspūdžiams. Susitikimai su Nemunu buvo daug tikresni. Kartais mes būname per daug naivūs ir tikime, kad viską atrasime šiaip sau, be pasirengimo. Tačiau keliauti ir pasakoti apie savo atradimus, perteikti juos žiūrovams yra labai sunki užduotis. Toks buvo svarbiausias mūsų tikslas. Gal todėl ne viską spėjau pamatyti, tačiau dabar žinau: Nemuno (viso) dar nespėjau atrasti... Vadinasi, prie jo reikės grįžti.

 

Nemunas visada viliojo. Žinojau, kokia jo įtaka plisti daugeliui augalų ir gyvūnų rūšių. Labai norėjau pats pamatyti „kelią“, kuriuo tai vyko, tačiau spėjau ne viską. Labai nustebino, pavyzdžiui, Nemuno aukštupio miestuose Nesvyžiuje ir Naugarduke aptikta svilikėlių (tai mažas giesmininkas, artimas kanarėlės giminaitis) gausa. Dažname parke ar skvere jų giedojo po dešimtį, ko Lietuvoje tikrai nėra. Ši rūšis plito į šiaurę, ją XX a. viduryje Vilniuje pirmą kartą aptiko prof. R. Kazlauskas. Gaila, bet nespėjau aplankyti prie Naugarduko esančių graužikų starų buveinių – šios rūšies Lietuvoje nėra, čia ji niekada negyveno. Tačiau net ir nesivaikant tokių dalykų visos Nemuno ekosistemos pamatymas ir pajautimas buvo neeilinė patirtis.

 

Po tokių kelionių senoviniais laivais ėmėte labiau suprasti senovės lietuvių keliavimo būdą plaukiant upėmis?

 

Iš tikro ekspedicija išryškino dvi temas: senąją upeivystę, jos svarbą kraštui ir jo žmonėms bei visišką jos sunykimą. Perplaukę visą Nemuną mes nesutikom jokių laivų (išskyrus pasieniečių katerį ir dar – iš Druskininkų į Liškiavą plaukusį garlaivį), todėl negalėjome suprasti tokio atotrūkio. Juk visoje Europoje upėmis keliaujama, gabenamos prekės, žaliavos. Atrodo, kad bent jau turizmui Nemunas galėtų būti atviras. Dar visiems įsiminė tai, kad Nemunas yra gana sekli upė: mūsų laivai daug kur strigo, buvo daužomi į akmenis... Žodžiu, jis mus gerokai išmėgino...

 

2015 m. ekspedicijos metu plaukėte Lietuvos teritorijoje. Kuri aplankyta vietovė įsiminė labiausiai?

Pirmoji mūsų ekspedicijos dalis nuo Kauno iki Klaipėdos buvo labai jauki, nes mūsų visur laukė žmonės. Iš pradžių tai buvo didelis netikėtumas, paskui kai kas šių sutikimų laukdavo. Visi žmonės buvo be galo nuoširdūs. Labai nustebino ir visiems įsiminė Suvalkijos pakraštyje, Sudarge, esantys piliakalniai.

 

Keliavote su žiniomis „pasikausčiusia“ kompanija. Kaip sekėsi derintis vieniems prie kitų? Ar atradote tai, ko nė vienas kelionės dalyvis iki šiol nežinojo?

Prieš pirmąją kelionę kažkas „kvarksėjo“, kad toks didelis kolektyvas negalės kūrybingai dirbti, kad žmonės pyksis. Smagu, kad to nebuvo, dirbome kaip viena gera kompanija, labai linksma, išradinga, trykštanti noru pasakoti, rodyti, dalytis savo žiniomis. Skirtingi specialistai tikrai turi ką pasakyti, kuo nustebinti. Man asmeniškai viso gyvenimo įvykiu tapo apsilankymas Lebiodkoje, profesoriaus Tado Ivanausko gimtinėje. Įdomiu atradimu tapo Naugarduko krašte esančio Laurušavo vienuolyno vietos „naujasis“ išaiškinimas. Dabar vienuolyno kompleksas yra dešiniajame Nemuno krante, nors buvo statytas kairiajame. Pasirodo, Nemunas keitė savo vagą ir „pasuko“ kita vienuolyno puse, taip jį lyg „perkeldamas“ per save. Apie tai niekur nerašoma...

 

Kokią kompaniją ir keliavimo būdą pasirinktumėte, jei tektų dar kartą plaukti Nemunu?

Plaukti Nemunu buvo labai įdomu, bet – nelengva. Mes ne iškylavome, o dirbome darbą, filmavome. Visą ilgą dieną bendrauti su kamera nėra toks paprastas užsiėmimas. Atrodo, kad mums pavyko sukurti kai ką naudingo. Mūsų kompanija buvo labai šauni, visapusiška, daug žinanti. Gali būti, kad ji pateikė tikrai ne viską. Būtų smagu dar sykį plaukti Nemunu. Tačiau mūsų laukia kitos upės, kitos ekspedicijos. Bent porą vasarų mes dar plauksime. O keliauti kitais būdais... Dar pažiūrėsime...

 

Baltarusijoje aplankėte nemažai istorinių pilių. Ar yra skirtumų tarp lietuviškų ir baltarusiškų tvirtovių?

Gražu, kad Baltarusijoje atstatytos Myriaus ir Naugarduko pilys. Nesu specialistas, negaliu tvirtinti, kad tai atlikta kokybiškai, išsaugant autentiškus statinius. Tačiau bandymai kažką statyti ant Naugarduko piliakalnio yra, tiesą sakant, neraminantys – labai jau „šiandieniškai“ viskas atrodo. Naujoji Gardino pilis „tebepuošiama“ raudona žvaigžde.

 

Pakalbėkime apie šių metų nacionalinę ekspediciją. Jos metu bus apiplauktos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos žemės. Ko asmeniškai tikitės iš naujos ekspedicijos? Kokio specialaus pasiruošimo reikalauja tokio pobūdžio kelionės?

Šios vasaros ekspedicija dar ilgesnė, sudėtingesnė. Mūsų maršrutas aiškus, tačiau objektų pakeliui yra tiek daug... Viską norisi pamatyti, bet ar spėsime?.. Plauksime naujai pastatyta didele vytine (krovinine istorine valtimi). Dar negalime daug ko išduoti, programa derinama. Tačiau bus tikrai įdomu. Tikiuosi, kad ir šiemet bus daug atradimų, apie kuriuos mes pranešime visiems. Labai svarbu, kad pakaktų sveikatos, kad sutikti žmonės būtų geranoriški. Nerimo lyg ir nėra, tik truputį nedrąsu... Tačiau taip būna prieš kiekvieną didelę kelionę...

Pasiruošimas ekspedicijai yra nelengvas, nes keliauja iki 40 žmonių. Reikia ir valčių, automobilių, palapinių, reikia maitinimo, daug aparatūros, reikia geranoriškų žmonių. Pasiruošimas ekspedicijai panašus, tačiau kiekvieną kartą turi savo specifiką. Vienas svarbus akcentas – kalba. Šiemet reikės daug bendrauti lenkiškai...

 

Neseniai pasirodė Jūsų sudaryta knyga „Nemunu per Lietuvą“ (leidykla „Terra Publica“), parengta pagal minėtą LRT televizijos projektą „Nacionalinė ekspedicija „Nemunu per Lietuvą“ . Kam skirta ir kuo svarbi ši knyga?

Knyga skirta Nemunui, jo istorijai ir, žinoma, ekspedicijai. Knyga labai skiriasi nuo televizijos laidų, tikrai daug! Pirmoji knygos dalis yra apie Nemuną, didelė šios medžiagos dalis ekspedicijoje nebuvo naudota. Į knygą sudėti dainų tekstai, ragautų patiekalų receptai, daug pažintinės informacijos – tiek visko laidoje net išpasakoti neįmanoma. O kur dar informacija apie Baltarusijos miestus ir objektus – daug naujo, neskaityto, neregėto. Taigi, be pačios ekspedicijos „išklotinės“, skaitytojai ras ir daug naujos informacijos. Knygą skaityti galės kiekvienas, ypač besiruošiantis keliauti prie Nemuno ar pačiu Nemunu. Jeigu knyga (kaip ir pati ekspedicija) paskatins tą daryti, bus labai gera.

 

Ko palinkėtumėte žiūrovams ir gerbėjams, žiūrėjusiems bei laukiantiems naujų kelionių?

Linkiu daug keliauti patiems, gal net plaukti Nemunu ar bet kuria kita mūsų krašto upe. O rudenį mes vėl susitiksime naujose serijose. Taigi gero vėjo mums visiems!

 

Dėkoju už pokalbį.

commKomentarai[0]


Apklausos
Apklausa
Ar skaitote "Alytaus naujienas"?
Taip
Ne
RezultataiRezultatai
Siulykite tema
Hello, World
commSiulyti temą
RENGINIAI
Renginių kalendorius
P A T K P Š S
 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  
Festivaliai ir didžiosios Šventės
Ieškoti


TOP 100